Augimo apskaita

Nuo 1957 m., kai R. Solow paskelbė savo pagrindinį darbą, ekonomikos augimo apskaita buvo naudojama analizuojant ekonomikos rezultatus. Augimo apskaitos lygtis iš esmės yra gamybos funkcija, užrašyta augimo tempų forma. Pradedama nuo Cobb–Douglas gamybos funkcijos ir produkcijos procentinis pokytis išskaidomas į komponentus, priskiriamus kapitalui, darbui ir technologijoms:

∆Y/Y = ∆A/A + α∆K/K + (1 – α)∆L/L

Augimo apskaitos lygties esmė

Augimo apskaitos lygtyje teigiama, kad gamybos apimties augimo tempas yra lygus technologinių pokyčių tempui, pridėjus α kartus kapitalo augimo tempą ir (1 – α) kartus darbo jėgos augimo tempą. Kadangi 1 proc. kapitalo padidėjimas lemia α proc. produkcijos augimą, α yra gamybos apimties elastingumas kapitalo atžvilgiu. Panašiai (1 – α) yra gamybos apimties elastingumas darbo jėgos atžvilgiu. Taigi Cobb–Douglas gamybos funkcijoje eksponentai α ir (1 – α) vienu metu atspindi ir produkcijos elastingumą, ir pajamų, tenkančių kiekvienam veiksniui, dalį. Atkreipkite dėmesį, kad neapibrėžtų sąnaudų (pvz., gamtinių išteklių) poveikis įtraukiamas į TFP komponentą.

Kapitalo ir darbo dalys

Daugumos išsivysčiusių šalių duomenys apie produkciją, kapitalą, darbą ir kapitalo bei darbo elastingumą yra lengvai prieinami. Technologinių pokyčių tempas tiesiogiai nematuojamas, todėl turi būti įvertintas. Kapitalo ir darbo elastingumas augimo apskaitos lygtyje laikomi kapitalo (α) bei darbo (1 – α) santykinėmis dalimis nacionalinėse pajamose, apskaičiuotomis iš BVP sąskaitų. Jungtinėse Amerikos Valstijose darbo ir kapitalo santykinės dalys paprastai siekia apie 0,7 ir 0,3. Tai reiškia, kad darbo jėgos augimo tempo padidėjimas daro beveik dvigubai didesnį poveikį potencialaus BVP augimui nei toks pats kapitalo augimo tempo padidėjimas, jei kiti veiksniai nesikeičia. Pavyzdžiui, kadangi JAV kapitalo dalis BVP sudaro 0,3, kiekvienam darbuotojui tenkančio kapitalo kiekio padidėjimas 1 proc. padidina gamybos apimtį tik 0,3 proc. O tokio paties dydžio darbo sąnaudų padidėjimas gamybą kilsteli 0,7 proc.

Technologinių pokyčių vertinimas (TFP)

Ekonomikos augimo apskaitos lygtis gali būti plačiai taikoma tiriant ekonomiką. Pirma, Solow šią lygtį panaudojo norėdamas apskaičiuoti technologinės pažangos įnašą į ekonomikos augimą. Jis įvertino TFP augimą kaip liekamąją vertę minėtoje lygtyje, įstačius ∆Y/Y, ∆K/K, ∆L/L ir α ir išsprendus ∆A/A. Ši likutinė dalis rodo produkcijos dalį, kurios negalima paaiškinti kapitalo ar darbo jėgos augimu, todėl ji laikoma TFP pažangos rodikliu.

Ekonomikos augimo šaltinių analizė

Antra, augimo apskaitos lygtis naudojama empiriškai įvertinti įvairius augimo šaltinius. Tokiuose tyrimuose ši lygtis padeda kiekybiškai įvertinti kiekvieno veiksnio indėlį į ilgalaikį ekonomikos augimą ir atsakyti į klausimus: kiek darbo bei demografiniai veiksniai prisideda prie augimo? Koks yra kapitalo indėlis ir kokia yra kapitalo gilinimo svarba? Koks yra TFP poveikis? Augimo apskaitos lygtį taip pat galima išplėsti atsižvelgiant į įvairias kapitalo ir darbo sąnaudų rūšis (pavyzdžiui, žmogiškąjį ar žinių kapitalą) bei įvertinant jų kokybę.

Potencialaus produkto matavimas

Galiausiai, potencialiam produktui įvertinti taikoma ta pati augimo apskaitos lygtis. Potencialus BVP apskaičiuojamas naudojant lygtį, kurioje darbo ir kapitalo vertės nustatomos pagal jų tendencijas, o α – kaip 1 minus darbo dalis BVP. Sudėtingiausia užduotis yra TFP augimo tempo įvertinimas, nes pagal apibrėžtį jis laikomas likutine augimo apskaitos dalimi. Standartinė metodika TFP traktuoja kaip egzogeninį veiksnį ir jo augimo tempą bando nustatyti taikant įvairius laiko eilučių modelius.

Alternatyvus metodas: darbo našumo augimo apskaitos lygtis

Alternatyvus būdas potencialiam BVP matuoti – darbo našumo augimo apskaitos lygtis. Ji labai panaši į Solow metodą, bet paprastesnė, nes potencialųjį BVP traktuoja kaip darbo sąnaudų bei jų našumo funkciją. Taip išvengiama atskiro kapitalo sąnaudų įvertinimo ir su bendrojo gamybos veiksnių našumo apskaičiavimu susijusių sunkumų. Tačiau trūkumas tas, kad į našumo sąvoką čia įtraukiamas ir kapitalo gilinimas, ir bendra gamybos veiksnių pažanga, todėl ilgalaikėje perspektyvoje gali būti sunkiau tai išanalizuoti bei prognozuoti. Pagal šį metodą potencialaus BVP augimo lygtis suformuluojama taip:

Potencialaus BVP augimo tempas = Ilgalaikis darbo jėgos augimo tempas + Ilgalaikis darbo našumo augimo tempas

Taigi ilgainiui potencialus BVP didėja dėl dviejų veiksnių: darbo jėgos augimo ir darbo našumo kilimo. Pavyzdžiui, jei darbo jėga kasmet išauga 1 proc., o našumas vienam darbuotojui padidėja 2 proc., tada potencialus BVP didėja 3 proc. per metus.