Darbo jėgos pasiūla
Ekonomikos augimas didele dalimi priklauso nuo sąnaudų didėjimo, ypač nuo darbo jėgos ir kapitalo. Galinčių dirbti žmonių skaičiaus (darbo jėgos kiekio) augimas yra vienas pagrindinių veiksnių, didinančių šalies gamybos pajėgumą ir ilgalaikį ekonomikos augimą. Vienas iš pavyzdžių – Jungtinių Valstijų augimo rodikliai, kurie pranoko daugelio kitų išsivysčiusių šalių rezultatus, ypač Europoje ir Japonijoje. Tokį pranašumą iš dalies galima paaiškinti didesniu darbo jėgos kiekio augimo tempu, suteikiančiu JAV daugiau žmogiškųjų išteklių plėtrai ir gamybos apimčių didinimui.
Didelė potenciali darbo jėgos pasiūla besivystančiose valstybėse
Dauguma besivystančių šalių, pavyzdžiui, Kinija, Indija ir Meksika, pasižymi didele potencialia darbo jėgos pasiūla. Tai reiškia, kad šiose šalyse gausu asmenų, kurie ateityje galėtų įsilieti į darbo rinką, jeigu būtų sudarytos tinkamos sąlygos: užtikrinamas išsilavinimas, pritraukiamos investicijos, kuriamos naujos darbo vietos. Norint įvertinti šio rezervo reikšmę, galima naudoti bendrą darbo valandų skaičių kaip rodiklį. Jį gauname padauginę bendrą darbo jėgą (t. y. į darbo rinką galinčių įsilieti asmenų skaičių) iš vidutinio kiekvieno darbuotojo dirbtų valandų rodiklio.
Darbo jėgos samprata
Darbo jėga apibrėžiama kaip darbingo amžiaus (nuo 16 iki 64 metų) gyventojai, kurie dirba arba norėtų dirbti, bet tuo metu nedirba (t. y. yra bedarbiai). Tokiu būdu į darbo jėgos sąvoką patenka ne tik faktiškai dirbantys asmenys, bet ir tie, kurie aktyviai ieško darbo ar yra pasirengę pradėti dirbti.
- Gyventojų skaičiaus augimas. Kuo sparčiau auga darbingo amžiaus gyventojų dalis, tuo daugiau potencialių darbuotojų gali prisidėti prie bendros gamybos.
- Darbo jėgos aktyvumas. Net ir turint didelį darbingo amžiaus gyventojų skaičių, ekonominė nauda bus ribota, jei šie asmenys nebus motyvuoti ar negalės įsidarbinti dėl struktūrinių darbo rinkos apribojimų.
- Grynoji migracija. Emigracija ir imigracija daro tiesioginę įtaką bendram darbo jėgos kiekiui. Šalys, kurios pritraukia migrantų, gali kompensuoti mažėjantį gimstamumą ar spartinti tam tikrų sektorių augimą, kur trūksta specifinių įgūdžių.
- Vidutinis dirbtų valandų skaičius. Net turint tą patį darbuotojų skaičių, bendrai dirbamų valandų kiekis gali skirtis. Kai kuriose ekonomikose įprasta dirbti ilgesnes darbo valandas, kitose – trumpesnes, tačiau efektyvesnes.
Išvada
Apibendrinant, darbo jėgos pasiūla – tai vienas esminių veiksnių, nuo kurio priklauso šalies ekonomikos augimo galimybės. Bendras darbo valandų skaičius, sudarytas iš darbo jėgos dydžio ir vidutinių valandų per darbuotoją, tiesiogiai formuoja gamybos apimtį. Tuo tarpu keturi pagrindiniai aspektai – gyventojų skaičiaus augimas, darbo jėgos aktyvumas, grynoji migracija bei vidutinis darbo valandų kiekis – padeda suprasti, kokiomis priemonėmis valdžios institucijos ir verslo sektorius gali skatinti tvarų, ilgalaikį ekonomikos augimą.
