Diskusijos apie konvergenciją

Tarp išsivysčiusių ir besivystančių pasaulio valstybių pastebimi dideli skirtumai gyvenimo lygiu. Kyla klausimas: ar šis atotrūkis išliks visuomet, ar vis dėlto besivystančių šalių pajamos vienam gyventojui ilgainiui pasieks išsivysčiusių valstybių lygį? Konvergencija reiškia, kad šalių, kurių pajamos vienam gyventojui dabar yra mažos. Augimas ateityje turėtų būti spartesnis negu turtingų šalių, todėl laikui bėgant jų pajamų lygis priartėtų prie išsivysčiusių šalių. Ar tokia konvergencija įvyks, daro reikšmingą įtaką tiek ateities augimo perspektyvoms išsivysčiusiose ir besivystančiose valstybėse. tiek investiciniams sprendimams pasaulinėje rinkoje.

Absoliuti ir sąlyginė konvergencija pagal neoklasikinę teoriją

Pagal neoklasikinę augimo teoriją išskiriami du konvergencijos tipai: absoliuti konvergencija ir sąlyginė konvergencija. Absoliuti konvergencija teigia, kad nepriklausomai nuo šalies specifinių ypatumų, besivystančios šalys ilgainiui turėtų pasivyti išsivysčiusias valstybes ir prilygti joms pagal gamybos lygį vienam gyventojui. Tokią prielaidą padeda pagrįsti mintis, jog visos šalys gali naudotis tomis pačiomis technologijomis, todėl galų gale pajamų augimo tempai visur supanašėja. Vis dėlto ši teorijos dalis nereiškia, kad absoliutus pajamų lygis vienam gyventojui visose šalyse taps toks pat, nes neoklasikinis modelis pripažįsta įvairias struktūrines ekonomikos savybes.

Sąlyginė konvergencija nurodo, kad konvergencija vyksta tik tuo atveju, jei skirtingos valstybės turi panašias taupymo normas, gyventojų augimo tempus ir naudoja tą pačią gamybos funkciją. Tokios ekonomikos ilgainiui turėtų priartėti prie to paties vienam gyventojui tenkančio pajamų lygio ir to paties stabilaus augimo tempo. Jei pradiniai kapitalo ir darbo jėgos santykiai skiriasi, pereinamuoju laikotarpiu šalių augimo greitis nevienodas, tačiau galiausiai produktyvumo bei pajamų vienam gyventojui rodikliai suartėja. Tuo tarpu jei taupymo arba gyventojų skaičiaus augimo rodikliai iš esmės nesutampa, ilgainiui šalių stabilios būsenos pajamų lygis (k∗) skirsis, nors pačių augimo tempų konvergencija vis tiek gali išlikti.

Klubinės konvergencijos idėja

Empiriniai duomenys (žr. 2 pav.) rodo, kad dalis itin skurdžių šalių ne tik nepriartėja prie išsivysčiusių valstybių pajamų lygio, bet ir vis labiau atsilieka. Todėl be jau minėtų dviejų konvergencijos formų, galima išskirti ir klubinę konvergenciją. Pastaroji reiškia, kad tik tam tikras „klubas“, kuriam priklauso turtingos ir vidutinio pajamų lygio šalys, juda link pasaulyje aukščiausio pajamų lygio, o šalys, esančios už šio klubo ribų, toliau lieka nuošalyje. Siekdamos prisijungti prie „klubo“, neturtingos valstybės turi įgyvendinti reikiamus institucinius pokyčius (kaip aptarta anksčiau). Jei tokių reformų nėra, jos gali atsidurti ne-konvergencijos spąstuose. Pavyzdžiui, užsitęsusi nelanksti darbo rinkos politika kai kuriose Europos šalyse lėmė silpną užimtumo augimą ir aukštą nedarbą, tad ilgainiui tapo kliūtimi sparčiam ūkio augimui. Be to, tam tikri politikos sprendimai (pavyzdžiui, importo pakeitimo skatinimas) gali iš pradžių paspartinti BVP kilimą, o vėliau, pailgėjus jų taikymo terminui, sukelti stagnaciją.

Konvergencijos reikšmė investicijoms

Jeigu konvergencija (ypač klubinė konvergencija) iš tikrųjų vyksta, tuomet ilguoju laikotarpiu investicijos į mažesnes pajamas vienam gyventojui turinčias „klubo“ šalis gali pasiūlyti didesnę grąžą, palyginti su investicijomis į aukštesnių pajamų šalis. Konvergencija numato, kad potencialus BVP augimo tempas bus didesnis tose besivystančiose valstybėse, kurios jau įgyvendino reikiamas institucines reformas ir prisijungė prie konvergencijos klubo. Dėl spartesnio ekonomikos augimo įmonių pelnas taip pat paprastai didėja greičiau, taigi kyla ir akcijų kainos. Žinoma, rizika šiose rinkose išauga, bet ilgalaikiai investuotojai gali pasinaudoti didesnio augimo galimybėmis, jeigu geba prisiimti atitinkamą rizikos lygį.

Konvergencijos mechanizmai: kapitalas ir technologijų diegimas

1. Kapitalo kaupimas: Konvergencija tarp išsivysčiusių ir besivystančių šalių gali vykti per kapitalo kaupimą bei gilinimą. 1 pav. pavaizduota neoklasikinės gamybos funkcija vienam gyventojui: išsivysčiusios šalys veikia arti B taško, kur kapitalo didėjimas smarkiai nebepakelia našumo, o besivystančios – A taške, kuriame net nedidelis kapitalo augimas labiau pakelia darbo produktyvumą.

1 pav. Vienam gyventojui tenkanti gamybos funkcija Išsivysčiusios ir besivystančios šalys

2. Technologijų perėmimas: Antroji konvergencijos priežastis yra galimybė besivystančioms šalims perimti ar imituoti jau išbandytas, išsivysčiusiose šalyse paplitusias technologijas. Globalizuotis linkusi vadybos ir mokslo praktika sudaro sąlygas greičiau mokytis iš pažangesnių valstybių. Jei neturtingos šalys investuoja lėšas, būtinas įsisavinti importuojamas technologijas ir jas pritaikyti vietos sąlygoms, jų ekonomika gali sparčiau augti. Tokios investicijos savo prigimtimi artimos mokslinių tyrimų ir plėtros (R&D) išlaidoms, leidžiančioms šaliai „įstoti“ į vadinamąjį konvergencijos klubą. Jei tokių išlaidų nėra, atotrūkis nuo išsivysčiusių valstybių nesumažėja. Kai kurios endogeninių modelių įžvalgos netgi leidžia teigti, kad aukštesnių pajamų ir daugiau kapitalo turinčios šalys gali išlaikyti lyderystę, toliau investuodamos į žinias ir žmogiškąjį kapitalą ir taip neužleisdamos pozicijų besivystantiems konkurentams.

Empirija: augimo tempai ir pradiniai pajamų lygiai

Jei konvergencijos hipotezė teisinga, tuomet tarp pradinio tikrojo BVP vienam gyventojui dydžio ir vėlesnio augimo tempo turėtų egzistuoti neigiamas ryšys (kuo šalis skurdesnė, tuo spartesnis jos augimas ateityje). 2 pav. pateikiami duomenys, rodantys 1950–2010 m. laikotarpio pajamų vienam gyventojui pokyčius, suskirstant šalis nuo turtingiausių iki skurdžiausių pradinėje padėtyje.

Rezultatai rodo nevienareikšmę situaciją. 1950 m. turtingiausios šalys (JAV, Naujoji Zelandija, Australija, Kanada) nepasižymėjo sparčiausiu augimu per visą 1950–2010 m. periodą – pvz., Pietų Korėja ir Kinija augo daugiau nei po 5 proc. per metus ir taip pastebimai sumažino atotrūkį nuo JAV. Japonija, Singapūras, Ispanija taip pat reikšmingai priartėjo prie išsivysčiusių šalių lygio. Vis dėlto kai kurios valstybės (pvz., Etiopija, Kenija, Nigerija, Filipinai, Peru, Pietų Afrika, Argentina, Venesuela) dar labiau atsiliko. Nuo 1990 m. konvergencija tapo ryškesnė: 24 iš 32 šalių augo sparčiau negu Jungtinės Valstijos, įskaitant ir kai kurias anksčiau atsiliekančias šalis. Tuo pat metu tarptautiniai duomenys rodo, kad didžioji dalis pažangiausių valstybių (pvz., Prancūzija, Japonija, Italija) 1990–2010 m. laikotarpiu atsiliko nuo JAV, Kanados ir Australijos augimo tempų.

Galutinės įžvalgos

Duomenų analizė leidžia manyti, jog neturtingesnės šalys gali sėkmingai konverguoti su išsivysčiusiomis tik tuo atveju, jei sukuria ir palaiko tinkamas teisines, politines bei ekonomines institucijas (kaip aptarta anksčiau). Taip pat labai svarbi yra prekybos politika – ji aptariama kitame skirsnyje. Kai kurios valstybės pasinaudojo palankiomis sąlygomis ir išlaikė ar net pagreitino konvergenciją, kitos, neužtikrinusios reikiamų reformų, liko ne-konvergencijos spąstuose. Taigi konvergencija nėra savaime suprantamas dėsnis: tam būtinos atitinkamos institucijos, užtikrinančios laisvą rinką, inovacijų ir investicijų skatinimą bei produktyvumą didinančią aplinką.