Ekonomikos augimas atviroje ekonomikoje

Solow modelis remiasi uždaros ekonomikos prielaida: vidaus investicijos lygios vidaus santaupoms, be tarptautinės prekybos ar kapitalo srautų. Tačiau ekonomikos atvėrimas tarptautinei prekybai ir finansiniams srautams gali žymiai paveikti augimo tempus. Pagrindinės priežastys yra šios:

1. Prieiga prie pasaulinių lėšų: Šalis gali skolintis ar skolinti pasaulinėse rinkose, todėl investicijos nebėra ribojamos tik vidaus santaupomis.
2. Išteklių perskirstymas: Valstybės gali nukreipti gamybos veiksnius į tas ūkio šakas, kuriose turi santykinį pranašumą, o atsisakyti neefektyvių sektorių, taip didindamos bendrą produktyvumą.
3. Didesnės rinkos masto poveikis: Įmonės, parduodamos didesnėje, pasaulinėje rinkoje, gali pasinaudoti masto ekonomija ir gauti didesnį atlygį už sėkmingas inovacijas.
4. Greitesnė technologijų sklaida: Importuojamos užsienio technologijos paspartina vidinę technologinę pažangą.
5. Konkurencijos augimas: Padidėjusi tarptautinė konkurencija vidaus rinkoje skatina efektyviau gaminti, gerinti produktų kokybę ir mažinti sąnaudas.

Neoklasikinė teorija

Pagal neoklasikinę teoriją, kapitalo ir darbo jėgos santykis skurdesnėse ir turtingesnėse šalyse turėtų greičiau suartėti, jei ekonomika veikia laisvos prekybos ir tarptautinio skolinimo sąlygomis. Šis dinaminio prisitaikymo procesas paaiškinamas taip:

1. Didelis ribinis kapitalo produktas: Besivystančiose valstybėse, kur kapitalo vienam darbuotojui santykinai mažai, naujos investicijos duoda didesnę grąžą.
2. Kapitalo judėjimas: Investuotojai siekia geresnės grąžos, todėl investuoja ten, kur kapitalo maža. Tokiu būdu kapitalo srautai iš turtingų šalių nukeliauja į kapitalo stokojančius regionus.
3. Spartesnės kapitalo atsargos augimas: Besivystančiose šalyse kapitalo atsargos auga greičiau net ir esant nedidelėms santaupoms, skatindamos didesnį produktyvumo ir vienam gyventojui tenkančių pajamų kilimą.
4. Prekybos balanso pasikeitimas: Ekonomikos, gaunančios kapitalo, paprastai turi prekybos deficitą, nes daugiau importuoja investicinių prekių. Turtingos šalys, eksportuodamos kapitalą, dažniausiai turi prekybos perteklių.
5. Laikinas spartesnis augimas: Kol kapitalo stokojančios šalies ekonomika artėja prie naujos stabilios būsenos, jos BVP auga sparčiau nei ilgalaikis vidurkis. Tuo pat metu kapitalo eksportuotojų augimas laikinai lėtėja.
6. Lėtėjantis augimas artėjant prie pusiausvyros: Kai kapitalo stokojanti šalis pasiekia pakankamą kapitalo lygį, investicijų grąža mažėja, mažėja ir prekybos deficitas. Ekonomikos augimas priartėja prie stabilios būsenos tempo. Ateityje, jei investicijos tampa mažesnės nei santaupos, šalis gali iš deficitinės virsti kapitalo eksportuotoja.
7. Nuolatinis augimo tempo pakilimas nevyksta: Solow modelis prognozuoja, kad perskirsčius pasaulio santaupas, galutinis ilgametis augimo tempas nesikeičia: tiek išsivysčiusios, tiek besivystančios šalys galiausiai auga tokiu pačiu stabiliu tempu.

Endogeninio augimo modelių įžvalgos

Priešingai nei neoklasikinis modelis, endogeninio augimo teorijos teigia, kad prekybos atvėrimas ir laisvesnė politika gali ilgainiui nuolat didinti ekonomikos augimo tempą. Priežastys šios:

1. Atrankos efektas: Padidėjusi konkurencija iš užsienio skatina neveiksmingas įmones pasitraukti, o efektyvioms – inovuoti, kartu keliant bendrą šalies ūkio efektyvumą.
2. Masto efektas: Pardavimas tarptautinėms rinkoms leidžia geriau pasinaudoti masto ekonomija (mažesnės sąnaudos didesniems gamybos kiekiams).
3. Atsilikimo efektas: Ekonomikos sritys ar šalys, kurios technologijų srityje atsilieka, gali „pasivyti“ labiau išsivysčiusias dėl sklandesnio žinių ir idėjų perdavimo.

Atvira prekyba gali skatinti didesnes investicijas į mokslinius tyrimus, eksperimentinę plėtrą (R&D) ir žmogiškąjį kapitalą, nes įmonės stengiasi išnaudoti galimybes didesnėse rinkose ir dalijasi žiniomis su užsienio partneriais. Taip kyla tiek investicijų grąža, tiek bendrasis augimo tempas.

Visgi pripažįstama, kad kai kuriais atvejais atvirumas gali stabdyti augimą, jei maža šalis reikšmingai atsilieka nuo technologijų lyderių ir negali efektyviai konkuruoti. Tokiais atvejais vietos įmonės gali numatyti, kad jų pastangos inovuoti nebus pakankamos siekiant aplenkti pasaulinius konkurentus.

Įvairūs plėtros modeliai: į vidų ar į išorę orientuota politika

Nepaisant teorinių įžvalgų apie atvirose rinkose slypinčią naudą, besivystančios šalys per pastaruosius dešimtmečius taikė dvi priešingas strategijas:

• Į vidaus rinką orientuota politika (vadinamoji importo pakeitimo politika) – riboti importą siekiant sukurti ar apsaugoti vietinę pramonę.
• Į išorę orientuota politika – skatinamas šalies pramonės tarptautinis konkurencingumas ir eksportas, siekiant integruotis į pasaulio ekonomikos erdvę.

XX a. antroje pusėje daugelis Afrikos ir Lotynų Amerikos šalių vykdė į vidų orientuotą politiką, kuri pasirodė nesėkminga: buvo kuriamos neefektyvios pramonės šakos ir menkas BVP augimas. Tuo tarpu Rytų Azijos šalys (pvz., Singapūras, Pietų Korėja) pasirinko į išorę orientuotą plėtros kelią, kuris užtikrino spartų augimą ir susilyginimą su išsivysčiusiomis valstybėmis.

Praktiškai matyti, kad atviresnės, prekybą skatinančios ekonomikos ne tik pritraukia daugiau tiesioginių užsienio investicijų, bet ir gali labiau pasinaudoti masto bei atrankos efektais. Tai patvirtina, pavyzdžiui, Argentinos ir Venesuelos lyginimas su Japonija, Pietų Korėja bei Singapūru – savo laiku daug turtingesnės Pietų Amerikos šalys vėliau gerokai atsiliko dėl labiau uždaros ekonomikos politikos.

Teigiami pokyčiai ir praktiniai pavyzdžiai

Daugelis Afrikos ir Lotynų Amerikos šalių pastaruoju metu pašalino nemažai prekybos barjerų ir perėjo prie labiau į išorę orientuotos politikos, todėl jų ekonomikos augimas paspartėjo. Brazilija yra iškalbingas pavyzdys: nuo 2000 iki 2010 m. jos prekių ir paslaugų eksportas išaugo nuo 64,6 mlrd. JAV dolerių iki beveik 250 mlrd. – daugiau nei 286 proc. per dešimtmetį. 1 pav. rodo, kad eksporto dalis BVP per tą patį laikotarpį pakilo nuo 5,2 proc. iki 10,7 proc.

Šie pavyzdžiai akivaizdžiai atskleidžia atviroje ekonomikoje glūdinčias augimo galimybes ir patvirtina tiek neoklasikinių, tiek endogeninių augimo modelių argumentus, jog atviros rinkos ir tarptautinė prekyba sukuria sąlygas didesnei gamybos apimčiai, spartesnei technologijų plėtrai, geresnei konkurencinei aplinkai ir galiausiai – aukštesniam gyvenimo lygiui.