Endogeninė augimo teorija

Alternatyva neoklasikiniam modeliui yra keletas modelių, apibendrintų endogeninės augimo teorijos pavadinimu. Šiuose modeliuose pagrindinis dėmesys skiriamas technologinei pažangai paaiškinti, o ne traktuoti ją kaip išorinį (egzogeninį) veiksnį. Tokiu būdu savaiminis augimas endogeniniuose modeliuose tampa natūralia sistemos pasekme, ir ekonomika nebūtinai artėja prie stabilios ilgalaikio augimo būsenos. Skirtingai nei neoklasikiniame modelyje, endogeninės teorijos modeliuose visoje ekonomikoje nėra mažėjančios ribinės kapitalo grąžos. Dėl to nuolat didinama taupymo norma gali nuolat didinti ekonomikos augimo tempą. Be to, šiuose modeliuose leidžiama egzistuoti didėjančio masto grąžai.

Kapitalo sąvokos išplėtimas

Romeris (1986) pristatė technologinės pažangos modelį ir paaiškino, kodėl kapitalo ribinė grąža nebūtinai mažėja. Jo teigimu, kapitalo kaupimas yra lemiamas ilgalaikio augimo veiksnys, kai kapitalo sąvoka išplečiama, įtraukiant žmogiškąjį arba žinių kapitalą bei mokslinių tyrimų ir plėtros (R&D) veiklą. R&D apibrėžiami kaip investicijos į naujas žinias, gerinančias gamybos procesą. Endogeninėje augimo teorijoje žinių arba žmogiškasis kapitalas ir R&D išlaidos laikomi tokiais pat gamybos veiksniais kaip kapitalas ar darbas, todėl juos taip pat būtina finansuoti iš santaupų.

R&D išlaidų ypatybės

Įmonės investuoja į R&D, siekdamos pelno lygiai taip pat, kaip ir investuodamos į naują įrangą ar gamyklas. R&D išlaidos pasiteisina tada, kai rezultatas – naujas produktas ar gamybos metodas – randa sėkmę rinkoje. Tačiau esama svarbaus skirtumo tarp išlaidų fiziniam turtui ir išlaidų R&D: galutinis R&D rezultatas yra idėjos, kurias kitos įmonės gali nukopijuoti ir pritaikyti. Dėl to šios išlaidos kuria didelius teigiamus išorinius (išsiliejimo) efektus, t. y. vienos įmonės R&D išlaidos didina bendrai prieinamų žinių fondą visai ekonomikai. Taip susidaro situacija, kai įmonės, investuodamos į žinių kapitalą, suteikia naudos visai visuomenei, viršijančios jų pačių gaunamą tiesioginę naudą. Kadangi dalis naudos yra išorinė, su R&D ir žmogiškojo kapitalo investicijomis susijusi socialinė grąža taip pat tampa išorine.

Privati ir socialinė grąža

Atskyrimas tarp privačios ir socialinės kapitalo grąžos padeda išspręsti svarbią mikroekonominę problemą. Nepripažinus mažėjančios ribinės kapitalo grąžos, kapitalui nustatoma pastovi grąža, o visiems veiksniams kartu – didėjanti grąža. Jei kiekviena įmonė galėtų pasisavinti šią didėjančio masto grąžą, visose pramonės šakose galop įsivyrautų viena įmonė-monopolija. Empiriniai tyrimai tokios prielaidos nepatvirtina. Ši dilema išsprendžiama atskiriant privačią (įmonės) grąžą nuo socialinės grąžos. Jei visiems vidiniams veiksniams įmonė patiria pastovią masto grąžą, ji neįgyja pranašumo vien dėl dydžio, tačiau teigiamas išorinis poveikis (socialinė nauda) sukuria didėjančią masto grąžą visoje ekonomikoje, nes įmonės naudojasi kitų įmonių privačiomis investicijomis.

Endogeninio augimo modelio ypatumai

R&D ir žinių kapitalui skirtos išlaidos bei jų teigiami išorės veiksniai ypač svarbūs ekonomikos augimui. Pagal endogeninio augimo modelį ekonomika nepasiekia tokios stabilios augimo būsenos, kuri būtų lygi darbo jėgos augimo tempui ir egzogenine darbo našumo augimui. Priešingai, taupymo bei investavimo sprendimai gali sukurti nuolat didėjantį augimą. Tai reikšmingai skiriasi nuo neoklasikinio modelio, kuriame spartesnis augimas virš stabilios būsenos galimas tik laikinai. Esminis skirtumas atsiranda dėl R&D išlaidų išorinio poveikio, kai sumažėjusios ribinės kapitalo grąžos efektas neįsijungia. Endogeniniame modelyje gamybos funkcija vaizduojama tiesine priklausomybe

y_e=f(k_e)=c k_e

kur y_e ​ – vienam darbuotojui tenkanti gamybos apimtis, k_e ​ – vienam darbuotojui tenkantis kapitalas, c – pastovus bendrasis kapitalo ribinis produktas, o indeksas e žymi endogeninį modelį. Neoklasikiniame modelyje gamybos funkcija yra kreiva ir ilgainiui išsilygina.

Pastovios grąžos reikšmė

Norint suvokti, ką reiškia pastovi grąža bendram kapitalo kaupimui, svarbu pastebėti, kad šiame modelyje produkcijos ir kapitalo santykis išlieka pastovus (= c), todėl y_e​ visada didėja tokiu pat tempu kaip k_e​. Vadinasi, spartesnis arba lėtesnis kapitalo kaupimas tiesiogiai lemia spartesnį arba lėtesnį vienam gyventojui tenkančios produkcijos augimą. Įtraukus 12 lygtį į 7 lygtį, gauname endogeninio augimo modelyje galiojančią gamybos apimties vienam gyventojui augimo tempo lygtį:

Δy_e​/y_e​​=Δk_e​/k_e​​=sc−δ−n.

Kadangi visi dešinėje pusėje esantys dydžiai yra pastovūs, šiame modelyje toks augimo tempas galioja ir trumpuoju, ir ilguoju laikotarpiu. Iš lygties matyti, kad didesnė taupymo norma (s) reiškia nuolatinį didesnį augimo tempą. Tai yra pagrindinis endogeninio augimo modelio rezultatas.

Vyriausybės vaidmuo ir rinkos nepakankamumas

Teigiamas R&D ir žinių kapitalo išlaidų išorinis poveikis leidžia manyti, kad bendrovių investicijos į šias sritis gali būti per mažos visuomenės požiūriu. Tai – rinkos nepakankamumo pavyzdys, kai privačios įmonės nepakankamai gamina tam tikras visuomeniškai naudingas prekes. Todėl valstybė gali imtis veiksmų šiam nepakankamumui ištaisyti, pavyzdžiui, teikdama tiesiogines viešąsias investicijas R&D srityje arba mokesčių lengvatas bei subsidijas privačioms žinių kapitalo iniciatyvoms. Didesnės išlaidos žinių kapitalui gali lemti spartesnį ekonomikos augimą net ir ilguoju laikotarpiu.

Konvergencijos perspektyvos

Galiausiai, pagal endogeninio augimo teoriją nėra būtinų prielaidų, kad išsivysčiusių ir besivystančių šalių pajamos ilgainiui suartėtų. Dėl pastovios ar net didėjančios grąžos, siejamos su investicijomis į žinių kapitalą, išsivysčiusios šalys gali augti taip pat sparčiai ar net sparčiau negu besivystančios. Vadinasi, nėra objektyvaus pagrindo manyti, kad pajamos ilgainiui suvienodės. Toliau išsamiau aptariama konvergencijos diskusija.