Gamtiniai ištekliai

Gamtinės žaliavos, apimančios viską – nuo turimos žemės iki naftos ar vandens, – yra vienas iš esminių ekonomikos augimo veiksnių. Apskritai manoma, kad šalis, turinti daugiau išteklių, turėtų būti turtingesnė, tačiau tikrovėje ryšys tarp išteklių gausos ir augimo dažnai būna kur kas sudėtingesnis. Tiesa, gamtiniai ištekliai tikrai gali paaiškinti dalį skirtumų tarp šalių. Pavyzdžiui, Artimųjų Rytų valstybės, taip pat tokios šalys kaip Brazilija ar Australija, didele dalimi pasiekė aukštesnes pajamas vienam gyventojui, remdamosi savo resursų baze. Artimuosiuose Rytuose sukaupti didžiuliai naftos telkiniai, o Brazilija, turėdama gausybę derlingos žemės, tapo viena svarbiausių kavos, sojos pupelių ir jautienos eksportuotojų pasaulyje.

Atsinaujinantys ir neatsinaujinantys ištekliai

Gamtos ištekliai paprastai skirstomi į dvi kategorijas:

1. Atsinaujinantys ištekliai. Jie gali būti nuolat atkuriami ar atsinaujinantys, pavyzdžiui, miškai. Vieno medžio iškirtimas savaime nereiškia išteklių sunaikinimo, nes pasodinus sodinuką, ateityje išaugs naujas miškas.
2. Neatsinaujinantys ištekliai. Tai baigtiniai resursai, kurie, kartą išnaudoti, nebeatsinaujina. Tipiški pavyzdžiai – nafta bei anglis.

Išteklių ir ekonomikos augimo ryšys

Nors prieiga prie gamtinių išteklių (pavyzdžiui, per tarptautinę prekybą) gali būti labai svarbi, vien turėti šiuos išteklius nebūtinai reiškia aukštą pajamų lygį. Kai kurios Rytų Azijos valstybės, tokios kaip Japonija ir Pietų Korėja, turėdamos labai mažai vietinių gamtos išteklių, visgi patyrė spartų ekonomikos augimą. Tuo tarpu Venesuela ar Saudo Arabija, nors ir turi dideles naftos atsargas bei yra didelės naftos gamintojos, istoriškai dažnai augo lėčiau nei ribotus išteklius turintys Singapūras, Japonija ar Pietų Korėja. Per pastaruosius 60 metų Venesuelos ekonomikos augimas gerokai atsiliko nuo trijų pastarųjų valstybių plėtros tempų.

„Išteklių prakeiksmas“ ir „olandiškoji liga“

Kai kuriais atvejais gausūs ištekliai šaliai gali net trukdyti, sukeldami vadinamąjį „išteklių prakeiksmą“. Venesuela bei Nigerija – du gerai žinomi pavyzdžiai valstybių, turinčių itin daug naudingųjų iškasenų, bet patiriančių vangų augimą. Šį reiškinį dažniausiai lemia dvi priežastys.
Pirma, išteklių gausios šalys gali nepasirūpinti būtinomis institucijomis bei valdymo sistemomis, kurios skatintų tvarų augimą. Antra, tokias valstybes gali paveikti vadinamoji „olandiškoji liga“, kai dėl stiprios išteklių eksporto paklausos smarkiai išauga vietinės valiutos vertė, o tai kenkia kitų sektorių -  visų pirma apdirbamosios pramonės - konkurencingumui pasaulinėje rinkoje. Jei pramonė susitraukia, šalis praranda galimybę dalyvauti technologijų pažangoje, atsirandančioje šalyse, kurių ekonomikoje svarbesnę dalį užima gamybiniai sektoriai.

Ar baigtiniai ištekliai kelia grėsmę augimui?

Vis dar egzistuoja nuogąstavimų, kad tam tikru momentu neatsinaujinantys ištekliai gali apriboti ekonomikos augimą, nes didėjanti pasaulio populiacija ir nuolatinis gamybos didėjimas esą išnaudos turimus resursus iki pavojingos ribos. Tačiau tokie teiginiai dažnai yra per daug išpūsti. Ekonomikoje veikiančios technologinės inovacijos (TFP indėlis iš įvairių šaltinių) leidžia efektyviau išgauti turimus resursus, mažinti jų naudojimą konkrečiam produkcijos vienetui bei plėtoti naujus pakaitalus. Jei dėl mažėjančių konkrečių žaliavų atsargų padidėja jų kaina, vartotojai bei gamintojai paprastai ieško alternatyvių sprendimų ar pigesnių pakaitalų.

Galiausiai, daugelyje pasaulio šalių ilgainiui mažėja nacionalinių pajamų dalis, tenkanti žemei ir kitiems ištekliams, ypač dėl globalios ekonomikos poslinkių link paslaugų sektoriaus. Kitaip tariant, net kai kurių išteklių pasiūla ilgainiui tampa ribota, šį trūkumą gali atsverti techninė pažanga, ekonomikos specializacija bei struk­tūriniai poslinkiai, stiprinantys kitus sektorius ir darbo rinkos lankstumą.