Klasikinis modelis
Klasikinę augimo teoriją 1798 m. veikale „Esė apie gyventojų skaičiaus principą“ (Essay on the Principle of Population) pristatė Thomas Malthusas. Ši teorija, dažnai vadinama Maltuso teorija, daugiausia dėmesio skiria didėjančio gyventojų skaičiaus poveikiui pasaulyje, kuriame ištekliai yra riboti. Išteklių išeikvojimo ir perteklinio gyventojų skaičiaus problemos yra centrinės klasikinio požiūrio į ekonomikos augimą temos.
Gamybos funkcija ir prielaidos
Klasikinio modelio gamybos funkcija yra gana paprasta: ji apima darbo sąnaudas ir nekintamą gamybos veiksnį – žemę. Pagrindinė šio modelio prielaida yra ta, kad gyventojų skaičius auga sparčiau, kai vienam gyventojui tenkančios pajamos viršija pragyvenimo minimumą, t. y. minimalias pajamas, būtinas gyvybei palaikyti. Tai reiškia, jog technologinė pažanga ar žemės plėtimas, didinantys darbo našumą ir laikinai pakeliantys pajamas vienam gyventojui, skatina greitesnį gyventojų skaičiaus augimą.
Ilgalaikės pasekmės
Tačiau, kadangi darbo sąnaudos susiduria su mažėjančia ribine grąža, papildomai įdarbinant vis daugiau darbuotojų, sukuriama vis mažiau papildomo produkto. Ilgainiui gyventojų skaičius padidėja tiek, kad darbo našumas sumažėja, o pajamos vienam gyventojui vėl sugrįžta į pragyvenimo minimumą. Pagal klasikinį modelį, net ir toliau diegiant naujas technologijas, ilgainiui tenka susitaikyti su didesniu, bet ne turtingesniu gyventojų skaičiumi. Vadinasi, gyvenimo lygis iš esmės nesikeičia, nepaisant vykstančių technologinių pokyčių, ir vienam gyventojui tenkanti produkcija ilgainiui neauga. Dėl šių niūrių prognozių ekonomika ilgą laiką buvo vadinama „niūriuoju mokslu“.
Maltuso prognozių žlugimas
Maltuso modelio prognozės nepasitvirtino dėl dviejų pagrindinių priežasčių:
- Ryšys tarp pajamų vienam gyventojui ir gyventojų skaičiaus augimo nutrūko. Priešingai, nei numatė klasikinis augimo modelis, didėjant pajamoms vienam gyventojui, gyventojų skaičiaus augimas ne spartėjo, o lėtėjo.
- Vienam gyventojui tenkančių pajamų augimas tapo įmanomas, nes technologinė pažanga buvo tokia sparti, kad sugebėjo atsverti mažėjančios ribinės grąžos poveikį.
Perėjimas prie neoklasikinio modelio
Kadangi klasikinio modelio pesimistinės prognozės nepasitvirtino, ekonomistai pakeitė analizės kryptį. Dėmesį jie nukreipė nuo darbo veiksnio link kapitalo, taip formuodami pagrindą neoklasikiniam augimo modeliui.
