Kodėl kai kurios šalys konverguoja, o kitos ne
Kaip matyti iš pateiktų didelių augimo tempų 1950–2010 m., Kinija ir Pietų Korėja artėja prie išsivysčiusios ekonomikos šalių pajamų lygio. Priešingai, Meksikos ir Pietų Afrikos ekonomika nesuartėjo.
Aiškinimas
Šį skirtumą daugiausia lemia dvi priežastys. Pirma, Kinijos ir Pietų Korėjos ekonomikos augimą skatino didelės verslo investicijos. 2010 m. Kinijoje investicijos sudarė 48,2 % BVP, beveik dvigubai daugiau nei Meksikoje (25,0 %) ir daugiau nei dvigubai daugiau nei Pietų Afrikoje (19,3 %). Nors Pietų Korėjoje investicijų dalis BVP yra mažesnė nei Kinijoje, ji gerokai didesnė nei Meksikoje ir Pietų Afrikoje.
Antra, tiek Kinija, tiek Pietų Korėja vykdo agresyvią, į eksportą orientuotą politiką, daugiausia dėmesio skirdamos pramoninėms prekėms. 2010 m. Pietų Korėjos eksportas sudarė 35 proc. BVP, o Kinijos – 17,2 proc. Be to, tiesioginės užsienio investicijos yra pagrindinis veiksnys, lemiantis Kinijos ekonomikos augimą.
Palyginamieji Meksikos ir Pietų Afrikos eksporto rodikliai atitinkamai sudaro 19,1 proc. ir 16,1 proc. BVP. Nepaisant Šiaurės Amerikos laisvosios prekybos susitarimo (NAFTA), Meksikos eksporto dalis BVP nuo 1990 iki 2010 m. padidėjo nedaug. Tuo tarpu Kinijos eksporto dalis BVP nuo 2000 m. padidėjo beveik dvigubai. Be to, 2010 m. Meksika ir Pietų Afrika pritraukė tik 21,2 mlrd. dolerių tiesioginių užsienio investicijų – gerokai mažiau nei Airija, kuri yra mažesnė, tačiau daug turtingesnė ir itin atvira šalis, – ir žymiai mažiau nei 185 mlrd. dolerių užsienio investicijų, pritrauktų Kinijos. Rezultatas tas, kad Meksikos ir Pietų Afrikos Respublikos ekonomikos buvo labiau orientuotos į vidų. Tačiau šios tendencijos keičiasi, nes daugelis Afrikos ir Lotynų Amerikos šalių vis labiau remiasi augančiu eksportu ir užsienio investicijomis, siekdamos padidinti BVP augimą.
