Neoklasikinio modelio išplėtimas

Solow (1957), naudodamasis augimo apskaitos lygtimi, įvertino kiekvieno veiksnio indėlį į JAV ekonomikos augimą 1909–1949 m. laikotarpiu. Jis priėjo prie netikėtos išvados, kad daugiau kaip 80 proc. vienam gyventojui tenkančio ekonomikos augimo Jungtinėse Valstijose lėmė bendrasis gamybos veiksnių našumas (TFP). Panašių rezultatų gavo ir Denison (1985), kuris, taikydamas Solow metodologiją, išnagrinėjo JAV ekonomikos augimą 1929–1982 m. Jis nustatė, kad TFP paaiškino beveik 70 proc. JAV augimo.

Technologijos vaidmens trūkumas neoklasikiniame modelyje

Pagrindinė šių išvadų problema yra ta, jog neoklasikinis modelis aiškiai nepaaiškina, kokie ekonominiai veiksniai lemia technologinę pažangą ar kaip laikui bėgant kinta TFP. Kadangi technologija modelyje vertinama kaip išorinis (egzogeninis) veiksnys, kritikai teigia, kad neoklasikinis modelis ignoruoja patį ekonomikos augimą skatinantį mechanizmą. Technologija traktuojama kaip liekana – augimo dalis, kurios negalima paaiškinti kapitalu ar darbu. Šis technologinio progreso paaiškinimo trūkumas didino nepasitenkinimą neoklasikiniu modeliu.

Investicijos, taupymas ir ilgalaikis augimas

Kita kritikos kryptis – neoklasikinio modelio prognozė, jog stabilioje būsenoje ekonomikos ilgalaikis augimo tempas nėra susijęs su taupymo ar investicijų lygiu. Solow modelyje ilgalaikis gamybos apimties augimas priklauso tik nuo darbo jėgos ir technologijų augimo tempų. Didesnės investicijų ir santaupų normos teigiamai veikia tik trumpalaikį augimą. Taigi, jei investicijų dalis BVP padidinama, pavyzdžiui, nuo 10 iki 15 proc., tai laikinai paspartins augimo tempą, tačiau neturės nuolatinio poveikio galutiniam tvariam augimo lygiui. Daugeliui ekonomistų ši išvada kėlė nepatogumų. Mankiw (1995) pateikė šią hipotezę paneigiančių duomenų, parodydamas, kad taupymo normos ir augimo tempai įvairiose šalyse yra teigiamai susiję. Be to, neoklasikinis modelis prognozuoja, kad jei kapitalo atsargos auga sparčiau nei darbo našumas, laikui bėgant investicijų grąža turėtų mažėti. Išsivysčiusiose šalyse faktiniai duomenys šios prognozės nepatvirtina, nes investicijų grąža netapo mažesnė.

Papildytasis Solow požiūris

Neoklasikinio modelio kritika paskatino dvi tolesnes tyrimų kryptis, siekiančias geriau paaiškinti ekonomikos augimo procesą. Pirmoji, kurią inicijavo Jorgenson (1966, 2000), vadinama papildytuoju Solow požiūriu. Ji ir toliau remiasi neoklasikine tradicija, kurioje mažėjanti ribinė grąža yra svarbi, o technologijų kilmė nepaaiškinta. Visgi šis požiūris siekia empiriškai sumažinti dalį augimo, priskiriamą „neišaiškintam likučiui“ (t. y. TFP). Šiuo tikslu siekiama tiksliau įvertinti gamybos funkcijoje naudojamus įėjimus ir išplėsti investicijų sampratą, įtraukiant žmogiškąjį kapitalą, mokslinius tyrimus ir technologijų plėtrą bei viešąją infrastruktūrą. Taip pat svarbi tampa kapitalo išlaidų sudėtis: pavyzdžiui, didesnės kapitalo investicijos į aukštųjų technologijų prekes didins našumą labiau nei investicijos į stakles ar statinius.

Į gamybos funkciją įtraukus daugiau įvairių sąnaudų, įskaitant žmogiškąjį kapitalą, papildytasis Solow modelis leidžia tiksliau įvertinti technologinės pažangos indėlį į augimą. Vis dėlto ekonomika ir toliau juda link stabilios augimo būsenos, nes net plačiai apibrėžtas kapitalas susiduria su mažėjančia ribine grąža. Iš esmės šis požiūris pasitelkia augimo apskaitos metodologiją, didina įvertinamų veiksnių skaičių ir taip siekia pateikti tikslesnį technologinio progreso įvertį.

Endogeninio augimo teorijos atsiradimas

Antroji tyrimų kryptis, gimusi kritikuojant neoklasikinį modelį, yra endogeninio augimo teorija.