Neoklasikinio modelio pasekmės

Neoklasikinio modelio analizė leidžia išskirti keturias pagrindines išvadų grupes. Jos apima kapitalo kaupimą, kapitalo gilinimo ir technologijos ryšį, konvergencijos reiškinį bei taupymo poveikį ekonomikos augimui.

Kapitalo kaupimas

1. Įtaka gamybos apimčiai, bet ne ilgalaikiam augimui: Kapitalo kaupimas daro įtaką bendram gamybos lygiui, tačiau ilgalaikėje perspektyvoje jis neveikia gamybos augimo tempo.
2. Stabili augimo būsena: Nepaisant pradinio kapitalo ir darbo santykio ar pradinio produktyvumo lygio, auganti ekonomika pasieks tam tikrą pusiausvyros tašką – stabilią augimo būseną.
3. Ilgalaikio augimo tempas ir TFP: Esant stabiliai augimo būsenai, gamybos apimties augimo tempas lygus darbo jėgos augimo tempui ir bendrojo gamybos veiksnių našumo (TFP) didėjimo tempui, įvertintam pagal darbo pajamų dalį [n + θ/(1 – α)]. Taigi ilgalaikis gamybos augimo tempas nepriklauso nuo kapitalo kaupimo ar investicijų lygio.

Kapitalo gilinimas ir technologijos

1. Laikinas spartesnis augimas pradiniu kapitalo kaupimo etapu: Kai šalys tik pradeda kaupti kapitalą, jos patiria laikinai spartesnį nei stabilios būsenos augimo tempą. Tačiau augimas sulėtėja, kai kapitalo kaupimas tęsiasi.
2. Kapitalo gilinimo ribotumas: Ilgalaikės tvaraus augimo perspektyvos negali būti grindžiamos vien kapitalo atsargų didinimu, palyginti su darbo ištekliais. Jei kapitalo ir darbo santykis didėja per greitai (t. y. greičiau nei darbo našumas), kapitalas tampa mažiau našus, o augimas lėtėja, o ne spartėja.
3. Mažėjančios ribinės grąžos problema: Pernelyg spartus vieno gamybos veiksnio didinimas, lyginant su kitais, lemia mažėjančią ribinę grąžą. Todėl toks modelis negali būti tvaraus augimo pagrindas.
4. Technologijų svarba darbo našumui: Be TFP gerėjimo, ilgainiui sulėtėtų tiek darbo našumo, tiek vienam gyventojui tenkančios gamybos apimties augimas.
5. Vienintelis būdas išlaikyti augimą – technologinė pažanga: Dėl mažėjančios ribinės kapitalo grąžos tik technologiniai pokyčiai arba TFP augimas gali ilgainiui išlaikyti potencialaus BVP vienam gyventojui augimą. Tokia pažanga pakelia gamybos funkciją aukščiau, leidžiant ekonomikai gaminti daugiau prekių ir paslaugų tokiomis pačiomis darbo ir kapitalo sąnaudomis.

Konvergencija

1. Besivystančių ir išsivysčiusių šalių augimo tempų skirtumai: Atsižvelgiant į santykinį kapitalo trūkumą ir didelį ribinį jo našumą besivystančiose šalyse, taip pat potencialiai aukštesnes taupymo normas, šių šalių augimo tempai turėtų viršyti išsivysčiusių šalių rodiklius.
2. Pajamų lygio suartėjimas: Dėl minėtų veiksnių laikui bėgant turėtų vykti pajamų, tenkančių vienam gyventojui, konvergencija tarp išsivysčiusių ir besivystančių šalių.

Taupymo poveikis augimui

1. Laikinas augimo tempo padidėjimas: Pradinis didesnės taupymo normos poveikis yra laikinas augimo tempo padidėjimas. Pereinamuoju laikotarpiu ekonomikos augimas gali viršyti stabilios būsenos lygį, tačiau vėliau grįžtama į subalansuotą augimo kelią.
2. Aukštesnis pajamų ir našumo lygis pereinamuoju laikotarpiu: Pereinamuoju laikotarpiu ekonomika pasiekia aukštesnį vienam gyventojui tenkančios gamybos ir našumo lygį.
3. Taupymo norma ir stabilus augimas: Kai ekonomika pasiekia stabilią augimo būseną, augimo tempas nebepriklauso nuo santaupų ar investicijų procentinės dalies. Vien taupymo padidinimas negali visam laikui paspartinti gamybos augimo.
4. Aukštesnis lygis, bet ne augimo tempas: Vis dėlto šalys, kuriose taupymo norma yra didesnė, pasiekia didesnį vienam gyventojui tenkančios produkcijos lygį, turi didesnį kapitalo ir darbo santykį bei aukštesnį darbo našumą, nors šis veiksnys nelemia nuolatinio augimo tempo padidėjimo.