Neoklasikinis modelis
Neoklasikinės augimo teorijos pagrindus XX a. šeštajame dešimtmetyje sukūrė ekonomistas Robertas Solow. Jis išgrynino svarbiausius principus, kuriais remiasi ši koncepcija, tuo metu tapusi pagrindine vyraujančia ekonomikos augimo analizes kryptimi. Neoklasikinė teorija siekia paaiškinti, kaip ilgainiui kinta produkcijos apimtis ir kokie veiksniai lemia vienam gyventojui tenkančio produktų kiekio augimo tempą.
Cobb–Douglaso gamybos funkcija
Šios teorijos esmė yra Cobb–Douglaso gamybos funkcija. Pagal ją potencialus ekonomikos produktas, arba bendroji gamybos apimtis, gali būti išreikštas taip:
Y=AF(K,L)=AKαL(1−α)
Čia:
- K - reiškia kapitalo atsargas,
- L - darbo sąnaudas,
- A - bendrąjį gamybos veiksnių našumą.
Cobb–Douglaso funkcija atspindi, kad tiek kapitalas, tiek darbas yra būtini gamybos įėjimai, o jų derinys ir efektyvumas, išreikštas per A, lemia bendrą produkcijos lygį. Pagrindinis neoklasikinio modelio bruožas – prielaida apie mažėjančią ribinę grąžą tiek kapitalui, tiek darbui. Tai reiškia, jog kiekviena papildoma kapitalo arba darbo vieneto investicija duoda vis mažesnį papildomos produkcijos prieaugį, palyginti su ankstesniais vienetais. Tokiu būdu šis modelis pabrėžia gamybos augimo ribas, kai vien tik didinant vieną ar kitą gamybos veiksnį, ilgainiui tenka susidurti su mažėjančiu naudingumu.
Ilgalaikio augimo analizės tikslai
Neoklasikinis augimo modelis siekia nustatyti, koks yra ilgalaikis vienam gyventojui tenkančios produkcijos augimo tempas ir kokiais keliais šis rodiklis gali būti paveiktas. Modelyje akcentuojama, kad ilgalaikis ekonomikos kilimas priklauso nuo trijų pagrindinių kintamųjų:
- Taupymo ir (arba) investicijų normos: Didesnės investicijos į kapitalą gali padidinti gamybos apimtį, tačiau dėl mažėjančios ribinės grąžos šis efektas ilgainiui silpnėja.
- Technologinių pokyčių tempo: Technologinė pažanga, didinanti bendrąjį gamybos veiksnių našumą (A), yra esminė ilgalaikio augimo sąlyga, nes ji leidžia kompensuoti mažėjančio ribinio produktyvumo poveikį.
- Gyventojų skaičiaus augimo: Gyventojų skaičius lemia darbo sąnaudų kiekį. Didėjant darbo ištekliams, esant toms pačioms kapitalo atsargoms ir technologijų lygiui, gali kisti vienam gyventojui tenkančio produkto kiekis.
Santrauka
Taigi neoklasikinis modelis, paremtas Cobb–Douglaso gamybos funkcija, siekia integruotai paaiškinti ilgalaikį vienam gyventojui tenkančios produkcijos augimą, atsižvelgiant į taupymo, investicijų, technologinės pažangos ir gyventojų skaičiaus pokyčius. Šis požiūris ilgainiui suformavo analitinį pagrindą, pagal kurį ekonomistai vertina, kaip įvairios politikos priemonės bei struktūrinės reformos gali paveikti visos šalies gerovės didėjimą.
