Vidutinis dirbtų valandų skaičius

Darbo jėgos indėlį į bendrąją gamybą veikia ne tik darbingo amžiaus gyventojų skaičius ar aktyvumo lygis, bet ir vidutinis vieno darbuotojo dirbtų valandų skaičius. Šis rodiklis ypač priklauso nuo verslo ciklo: ekonomikos pakilimo laikotarpiu žmonės paprastai dirba daugiau, o nuosmukio metu – mažiau.

Ilgalaikė trumpėjančios darbo savaitės tendencija

Vis dėlto bendroji išsivysčiusių šalių ilgalaikė tendencija rodo trumpėjančią darbo savaitę. Tam turi įtakos kelios priežastys:

• Teisinis reguliavimas ir kolektyvinės sutartys. Daugelyje šalių priimti įstatymai, nustatantys maksimalų darbo valandų skaičių, o profesinių sąjungų susitarimai gali dar labiau riboti darbo laiką.
• Darbas ne visą darbo dieną ir laikinoji darbo forma. Tokios darbo formos populiarėja, nes leidžia žmonėms lanksčiau derinti darbą ir asmeninį gyvenimą.
• „Turto efektas“ ir aukšti mokesčių tarifai. Gyventojams augant pajamoms, laisvalaikis neretai įgyja didesnę vertę už papildomas darbo valandas, ypač kai dalį uždarbio „atsveria“ dideli darbo mokesčiai.

Pastebima ir tai, kad trumpesnė vidutinė darbo savaitė gali būti siejama su vis didesniu moterų dalyvavimu darbo rinkoje, nes moterys dažniau dirba ne visą darbo dieną.

Vidutinės darbo valandos

1 paveiksle pateikiami duomenys apie vidutinį darbo valandų skaičių per metus, tenkantį vienam darbuotojui, įvairiose pasaulio šalyse nuo 1995 m. iki 2010 m. Daugumoje šalių šis rodiklis mažėjo, tačiau tarp valstybių išlieka ir ryškūs skirtumai. Pavyzdžiui, Pietų Korėjoje 2010 m. vienas darbuotojas vidutiniškai dirbo 2 193 valandas per metus (tai 54,5 proc. daugiau nei Vokietijoje, kur dirbtos 1 419 valandos).