Ekonomistų keturių tipų struktūra
Ekonomistai rinką apibrėžia kaip pirkėjų ir pardavėjų grupę, kurie yra susipažinę vieni su kitais ir gali susitarti dėl prekių ir paslaugų kainos. Nors internetas išplėtė daugybę rinkų visame pasaulyje, tam tikras rinkas vis dar riboja geografinės ribos. Pavyzdžiui, interneto paieškos sistema „Google“ veikia pasaulinėje rinkoje, o iš anksto paruošto cemento rinka apsiriboja teritorija, kurioje sunkvežimis gali nugabenti mišinį iš gamyklos į statybų aikštelę, kol jis dar nesukietėjo. Thomason L. Friedmano tarptautinis bestseleris „Pasaulis yra plokščias“ klausinėja geografinio rinkos ribotumo sampratą. Jei paslauga, kurią teikia pardavėjas, gali būti skaitmenizuota, jos rinka gali išsiplėsti visame pasaulyje. Pavyzdžiui, technikas gali nuskenuoti jūsų sužalojimą klinikoje Šveicarijoje, o rentgeno vaizdas gali būti išsiųstas radiologui Indijoje. Kaip klientas (pacientas), galite nė nesužinoti, kad dalis jums suteiktos medicinos paslaugos buvo pasaulinės rinkos rezultatas.
Koncentruotos ir fragmentuotos rinkos
Kai kurios rinkos yra labai koncentruotos, nes didžiąją dalį visų pardavimų sudaro mažas įmonių skaičius. Pavyzdžiui, 2018 m. sausio mėn. duomenimis, interneto paieškos rinkoje trys įmonės kontroliavo 98,9 proc. JAV rinkos („Google“ – 63,5 proc., „Microsoft“ – 24 proc., o „Oath“ (buvusi „Yahoo“) – 11,4 proc.). Tuo tarpu kai kurios rinkos, kaip automobilių remonto paslaugos, yra labai suskaidytos. Šioje rinkoje dažnai dominuoja mažos nepriklausomos dirbtuvės, o didelių tinklų gali nebūti. Nauji produktai taip pat gali lemti rinkos koncentraciją. Pavyzdžiui, apskaičiuota, kad 2009 m. „Apple iPod“ užėmė daugiau nei 70 proc. pasaulio MP3 grotuvų rinkos.
Rinkos struktūrų tipai
Rinkos struktūrą galima suskirstyti į keturias atskiras kategorijas: tobulą konkurenciją, monopolinę konkurenciją, oligopoliją ir monopoliją.
Pradėsime nuo pačios konkurencingiausios aplinkos – tobulos konkurencijos. Skirtingai nei kai kurios ekonominės sąvokos, tobula konkurencija nėra tik teorinis idealas. Ji egzistuoja, pavyzdžiui, kai kurių žaliavų rinkose, kur pardavėjai ir pirkėjai turi visiškai vienarūšį produktą, o nė vienas gamintojas nėra pakankamai didelis, kad galėtų daryti įtaką rinkos kainoms. Tobulos konkurencijos požymiai yra gerai žinomi, o jos ilgalaikis rezultatas neišvengiamas. Pelno lygis esant tobulai konkurencijai priklauso nuo reikalaujamos grąžos normos, kurią verslininkas moka skolindamasis kapitalą iš investuotojų (vadinamasis „normalusis pelnas“ arba kapitalo nuomos kaina). Tai nereiškia, kad visos tobulos konkurencijos pramonės šakos yra pasmerktos dėl pelno trūkumo. Priešingai – milijonai įmonių sėkmingai veikia šioje konkurencinėje aplinkoje.
Monopolinė ir oligopolinė konkurencija
Monopolinė konkurencija taip pat yra labai konkurencinga, tačiau laikoma netobulos konkurencijos forma. Du ekonomistai, Edward H. Chamberlin (JAV) ir Joan Robinson (Jungtinė Karalystė), šią rinkos struktūrą apibūdino kaip mišrią rinką, turinčią tiek konkurencijos, tiek monopolijos elementų. Pagrindinė konkurencijos ypatybė yra didelis įmonių skaičius, o monopolijos aspektas kyla iš produktų skirtumo. Jei pardavėjas gali įtikinti vartotojus, kad jo produktas yra unikaliai skirtingas nuo kitų panašių produktų, jis gali turėti tam tikrą galią nustatant rinkos kainas. Geras to pavyzdys yra lojalumas prekės ženklui su gaiviaisiais gėrimais, tokiais kaip „Coca-Cola“. Daugelis „Coca-Cola“ klientų tiki, kad jų gėrimai iš esmės skiriasi nuo kitų gaiviųjų gėrimų ir yra geresni už juos. Panašiai, mados bei kosmetikos rinkose, kuriose svarbi prekės ženklo unikalumo suvokimas.
Oligopolinė rinkos struktūra pagrįsta santykinai mažu įmonių skaičiumi, tiekiančiu prekes rinkai. Mažas įmonių skaičius reiškia, kad kiekviena įmonė turi įvertinti galimas kitų konkurentų strategijas, kai keičiasi kainos ir gamybos lygiai. Pavyzdžiui, oro linijų bendrovių kainodaros strategijos ir maršrutų planavimas remiasi numatoma kitų oro linijų reakcija. Bet kuriame konkrečiame maršrute, tarkime, iš Paryžiaus (Prancūzija) į Čenajų (Indija), konkuruoja tik keli vežėjai. Jei vienas iš jų pakeis savo kainų paketą, kiti greičiausiai imsis atsakomųjų veiksmų. Suprasti oligopolinės rinkos struktūrą gali padėti numatyti logišką konkurentų kainodaros pokyčių modelį.
Galiausiai, mažiausiai konkurencinga rinkos struktūra yra monopolija. Grynosios monopolijos rinkose nėra gerų alternatyvų tam tikrai prekei ar paslaugai, o vienas pardavėjas, jei jam leidžiama veikti nevaržomai, turi didelę galią nustatant kainas ir gamybos apimtis. Daugelyje rinkos ekonomika grindžiamų pasaulio šalių grynąsias monopolijas reguliuoja valdžios institucijos. Dažniausias reguliuojamos monopolijos pavyzdys yra vietinis elektros tiekėjas. Paprastai monopoliniam tiekėjui leidžiama uždirbti normalią investicijų grąžą, o kainas nustato reguliavimo institucija, kad ši grąža būtų pasiekiama.
