Optimali kaina ir produkcija monopolinėse rinkose
Tęsdami anksčiau pateiktą gamtinių dujų pavyzdį, galime išspręsti bendrojo pelno funkciją naudodami kvadratinę lygtį. Kitas būdas spręsti pelno funkciją yra įvertinti ∆π/∆QD ir nustatyti, kad jis lygus nuliui. Tai identifikuoja tašką, kuriame pelnas nesikeičia dėl gamybos apimties pokyčių. Žinoma, taip gausime tą patį rezultatą, kurį gavome prilyginę ribines pajamas ribinėms sąnaudoms.
Pelno maksimizavimas
Monopolija maksimalų pelną pasieks, kai Q* = 75 vienetai produkcijos, o kaina nustatoma iš paklausos kreivės:
P* = 800 – 2 × 75 = 650 už vienetą
Norėdami rasti maksimalų bendrą pelną, įstatykime šias reikšmes į pelno funkciją:
π = –20 000 + 750QD – 5QD²
π = –20 000 + 750 × 75 – 5 × 75²
π = –20 000 + 56 250 – 28 125
π = 8 125
Paklausos elastingumas ir pelno maksimizavimas
Atkreipkite dėmesį, kad kainos ir gamybos derinys, kuris maksimizuoja pelną, yra elastingoje paklausos kreivės dalyje (žr. 1 pav.). Taip yra todėl, kad ribinės pajamos ir ribinės sąnaudos visada susikerta ten, kur ribinės pajamos yra teigiamos. Tai reiškia, kad paklausos kiekis reaguoja daugiau nei proporcingai į kainų pokyčius, t. y., paklausa yra elastinga taške, kuriame MC = MR.
Kaip minėta anksčiau, santykis tarp ribinių pajamų ir kainų elastingumo (EP) yra toks:
MR = P [1 – 1/EP] Monopolijoje MR = MC, todėl:
P [1 – 1/EP] = MC
Optimalaus kainos nustatymas
Įmonė gali pasinaudoti šiuo santykiu, kad nustatytų pelną maksimizuojančią kainą, jei žino savo sąnaudų struktūrą ir paklausos elastingumą kainai (EP). Pavyzdžiui, tarkime, kad įmonė žino, jog jos ribinės sąnaudos yra pastovios ir lygios 75, o neseniai atlikta rinkos analizė rodo, kad kainų elastingumas yra 1,5. Tada optimali kaina randama taip:
P [1 – 1/1,5] = 75
P [1 – 2/3] = 75
P (1/3) = 75
P = 75 × 3 = 225
Natūralioji monopolija reguliuojamoje aplinkoje
Monopolistas nori gaminti kiekį QE ir taikyti kainą PE. Tarkime, kad tai yra natūralioji monopolija, veikianti kaip vyriausybės reguliuojama franšizė. Natūraliosios monopolijos paprastai atsiranda ten, kur gamyba pagrįsta reikšminga masto ekonomija ir mažėjančia sąnaudų struktūra rinkoje. Pavyzdžiai: elektros energijos gamyba, gamtinių dujų skirstymas, vandentiekio ir kanalizacijos paslaugos. Šios įmonės dažnai vadinamos viešosiomis komunalinėmis paslaugomis.
1 pav. Natūralioji monopolija reguliuojamų kainų aplinkoje
Galimi kainodaros ir gamybos sprendimai
1 paveiksle pateikti trys galimi kainodaros ir gamybos sprendimai:
- Nereguliuojama monopolija
Monopolistas, neturėdamas reguliavimo, siektų maksimizuoti pelną gamindamas QM vienetų produkcijos, kur LRMC = MR. Siekdamas maksimizuoti pelną, monopolistas pakeltų kainą iki PM, kurią priimtų paklausos kreivė.
- Tobulos konkurencijos sprendimas
Esant tobulai konkurencijai, kainos ir gamybos pusiausvyra susidaro taške, kuriame kaina yra lygi ribinėms produkto vieneto gamybos sąnaudoms. Konkurencinėje rinkoje pagamintas kiekis būtų didesnis (QC), o kaina mažesnė (PC). Tačiau šiai reguliuojamai monopolijai konkurencinis sprendimas būtų neteisingas, nes esant gamybos apimčiai QC, kaina PC nepadengtų vidutinių gamybos sąnaudų (LRAC).
- Reguliavimo institucijos sprendimas
Kitas sprendimas – reguliavimo institucija nustato kainą tokiame taške, kur ilgalaikės vidutinės sąnaudos (LRAC) yra lygios vidutinėms pajamoms (kainai). Prisiminkite, kad paklausos kreivė rodo vidutines pajamas, kurias įmonė gauna kiekvienu gamybos lygiu. Vyriausybės reguliavimo institucija stengsis nustatyti monopolinės įmonės ilgalaikes vidutines sąnaudas ir nustatyti produkciją bei kainą taip, kad įmonė gautų sąžiningą grąžą už savininkų investuotą kapitalą. Reguliavimo sprendimas yra gamybos lygis QR, o kaina – PR. Todėl reguliacinis sprendimas randamas tarp nereguliuojamos monopolinės pusiausvyros ir konkurencinės pusiausvyros.
Išvada
Monopolijos rinkose optimalios kainos ir gamybos apimties nustatymas yra sudėtingas procesas, reikalaujantis suprasti paklausos elastingumą, sąnaudų struktūrą ir reguliavimo aplinką. Monopolistas siekia maksimizuoti pelną, tačiau reguliavimo institucijos gali įsikišti, siekdamos užtikrinti sąžiningas kainas vartotojams ir tinkamą grąžą investuotojams.
