Optimali kaina ir produkcija oligopolinėse rinkose

Iš ankstesnės diskusijos matyti, kad nėra vieno universalaus metodo nustatyti optimalią kainą ir gamybos apimtį visoms oligopolinėms rinkoms. Keletas įmonių, sudarančių oligopolinę rinką, yra tarpusavyje priklausomos, todėl kainų nustatymo strategijos gali būti labai įvairios ir priklauso nuo konkrečios rinkos aplinkybių.

Vingiuotos paklausos kreivės atvejis

Jei paklausos kreivė yra vingiuota, optimali kaina yra esama kaina ties paklausos kreivės vingiu. Tačiau ši analizė nepaaiškina, kas nulėmė pradinę vyraujančią kainą rinkoje.

Dominuojančios įmonės ir kainų lyderio modelis

Kai rinkoje yra dominuojanti įmonė, o kitos įmonės seka kainų lyderio pavyzdžiu, optimali kaina nustatoma ten, kur ribinės pajamos (MR) yra lygios ribiniams kaštams (MC). Pelningiausia kaina nustatoma pagal dominuojančios įmonės paklausos kreivės segmentą. Kainų sekėjai neturi didelės paskatos keisti lyderio nustatytą kainą.

Kurno modelio prielaida

Pagal Kurno prielaidą, kiekviena įmonė mano, kad kitos įmonės nekeis savo gamybos apimties po to, kai dominuojanti įmonė pasirinks savo kainą ir gamybos lygį. Todėl optimali kaina vėlgi nustatoma ten, kur MR = MC.

Nešo pusiausvyros atvejis

Nešo pusiausvyroje kiekviena įmonė reaguoja į esamas sąlygas ir siekia maksimaliai padidinti savo pelną. Šie prisitaikymai tęsiasi tol, kol kainos ir gamybos apimtys tampa stabilios. Dėl tarpusavio priklausomybės nėra aiškumo dėl atskirų įmonių kainų ir gamybos lygių.

Išvada

Oligopolinėse rinkose optimalios kainos ir gamybos apimties nustatymas yra sudėtingas procesas, priklausantis nuo daugelio veiksnių, tokių kaip konkurentų elgsena, rinkos struktūra ir įmonių tarpusavio priklausomybė. Įmonės turi nuolat stebėti rinkos pokyčius ir konkurentų veiksmus, kad galėtų priimti efektyviausius sprendimus.