Pasiūlos analizė oligopolinėse rinkose
Kaip ir monopolinės konkurencijos atveju, oligopolistai neturi aiškiai apibrėžtos pasiūlos funkcijos. Tai reiškia, kad nėra būdo nustatyti optimalų oligopolisto gamybos ir kainos lygį nepriklausomai nuo paklausos sąlygų ir konkurentų strategijų. Tačiau oligopolistai vis tiek turi sąnaudų funkciją, kuri lemia optimalų pasiūlos lygį. Todėl anksčiau nustatyta pelno maksimizavimo taisyklė tebegalioja: pelną maksimizuojantis gamybos lygis yra ten, kur MR = MC (ribinės pajamos lygios ribinėms sąnaudoms). Kainą, kurią reikia nustatyti, lemia vartotojų pasirengimas mokėti už tą produkto kiekį. Todėl pusiausvyros kaina nustatoma pagal paklausos kreivę, o gamybos lygis – pagal ribinių pajamų ir ribinių sąnaudų santykį.
Dominuojančios įmonės modelis
Panagrinėkime oligopolinę rinką, kurioje viena iš įmonių yra dominuojanti ir gali būti kainų lyderė. Dominuojančios įmonės paprastai užima 40% ar didesnę rinkos dalį. Ji gali dominuoti dėl didesnių pajėgumų, mažesnių sąnaudų struktūros, ankstyvo įėjimo į rinką arba didesnio klientų lojalumo nei kitos rinkoje veikiančios įmonės.
Kainų lyderystė
Darant prielaidą, kad nėra slaptų susitarimų, dominuojanti įmonė tampa kainos nustatytoja, todėl jos veiksmai primena monopolinę elgseną savo rinkos segmente. Kitos rinkoje veikiančios įmonės seka dominuojančios įmonės kainodaros modelius.
Kodėl kainų sekėjai nesumažina kainų?
Dažniausiai kainų sekėjai nesistengia užimti rinkos dalies mažindami dominuojančios įmonės kainą, nes:
- Mažesnės sąnaudos: Dominuojančios įmonės pranašumą dažnai lemia mažesnės gamybos sąnaudos.
- Kainų karas: Sekėjai rizikuoja pradėti kainų karą su mažesnių sąnaudų gamintoju, kuris gali kelti grėsmę jų išlikimui.
- Patogumas: Viena įmonė priima sprendimus dėl kainų, o kitos gali tiesiog sekti jos pavyzdžiu.
1 pav. Dominuojančios oligopolijos kainų lyderystė
Paklausos kreivių santykis
Svarbu atkreipti dėmesį, kad 1 paveiksle pateiktos visuminės paklausos kreivė (DT) ir dominuojančios įmonės paklausos kreivė (DL) nėra lygiagrečios. Tai dėl to, kad dominuojanti įmonė yra mažų sąnaudų gamintoja. Mažėjant kainai, mažiau efektyvūs mažieji tiekėjai negalės pelningai veikti rinkoje, todėl kai kurie pasitrauks, nenorėdami parduoti žemiau savikainos. Todėl, mažėjant kainai P, dominuojanti įmonė užims didesnę rinkos dalį, o tai reiškia, kad QL didėja esant mažesnei kainai, kaip parodyta diagramoje su statesne DT kreive.
Pelno maksimizavimas
Kainų lyderis nustato savo pelną maksimizuojančią gamybos apimtį taške, kur MRL = MCL, esant kiekiui QL. Tai yra kiekis, kurį ji nori tiekti. Tačiau kainą PL, kurią ji nustatys, lemia jos paklausos kreivė DL. Esant kainai PL, dominuojanti įmonė tieks kiekį QL, o visuminė rinkos paklausa esant tai kainai yra QT.
Kainų sekėjų vaidmuo
Kainų sekėjai rinkai tieks skirtumą tarp visuminės paklausos ir dominuojančios įmonės pasiūlos:
- QF = QT – QL
Todėl nei dominuojanti įmonė, nei kainų sekėjai neturi vieno funkcinio ryšio, kuris lemtų tiekiamą kiekį įvairiomis kainomis.
Išvada
Oligopolinėje rinkoje pasiūlos analizė yra sudėtinga dėl įmonių tarpusavio priklausomybės ir strateginių sprendimų. Dominuojančios įmonės modelis parodo, kaip viena įmonė gali daryti įtaką rinkos kainoms ir pasiūlai, o kitos įmonės prisitaiko prie jos nustatytų kainų. Nors pelno maksimizavimo taisyklė MR = MC tebėra pagrindinis principas, oligopolinės rinkos realybėje įmonės turi atsižvelgti ir į konkurentų veiksmus bei rinkos sąlygas.
