Sprendimas dėl veiklos nutraukimo

Ilgainiui, jei įmonė nesugeba uždirbti bent jau nulinio ekonominio pelno, ji bus priversta nutraukti veiklą, nes nesugebės padengti visų savo gamybos veiksnių, įskaitant darbo ir kapitalo, alternatyvių sąnaudų. Tačiau trumpuoju laikotarpiu įmonei gali būti naudinga tęsti veiklą net jei ji neuždirba pelno. Toliau aptariama, kada įmonė turėtų tęsti veiklą, net jei ji patiria nuostolius, arba kada reikėtų nutraukti veiklą.

Paprastai dalis arba visos įmonės pastoviosios sąnaudos yra neišvengiamos, nepriklausomai nuo to, ar įmonė veikia. Pavyzdžiui, jei įmonė turi ilgalaikį nuomos susitarimą dėl pastato, ji vis tiek turės mokėti nuomą, net jei nustos veikti. Tokios sąnaudos vadinamos nepanaudojamomis ir neturėtų būti svarstomos priimant sprendimą dėl veiklos tęsimo trumpuoju laikotarpiu. Kol įmonė uždirba pakankamai, kad padengtų bent jau savo kintamąsias sąnaudas, ją verta laikyti veikiančia.

Pavyzdžiai

Pavyzdžiui, jei įmonė gamina 100 vienetų produkcijos ir parduoda juos po €4 už vienetą, jos bendros pajamos (TR) bus €400. Tarkime, kad esant tokiam gamybos lygiui, jos vidutinės bendrosios sąnaudos (ATC) yra €7 už vienetą, iš kurių vidutinės kintamosios sąnaudos (AVC) yra €3,75, o vidutinės pastoviosios sąnaudos (AFC) yra €3,25 už vienetą. Tokiu atveju įmonė patirtų €300 nuostolį, nes jos bendrosios sąnaudos (TC) yra €700, o bendros pajamos tik €400. Jei įmonė nutrauktų veiklą, ji vis tiek turėtų padengti €325 pastoviųjų sąnaudų. Tačiau tęsdama veiklą ji galėtų padengti €375 kintamųjų sąnaudų ir prisidėti €25 prie pastoviųjų sąnaudų. Taigi, įmonė prarastų mažiau tęsdama veiklą (€300) nei nutraukdama (€325).

Ilgainiui, jei rinkos kaina nepadidės, įmonė pasitrauks iš rinkos, tačiau trumpuoju laikotarpiu ji gali toliau veikti su nuostoliu. 1 pav. parodyta įmonės, veikiančios tobulos konkurencijos sąlygomis, reakcija į tris skirtingas rinkos kainų lygius. Jei kaina viršija P1, įmonė gali uždirbti pelną ir turėtų tęsti veiklą. Jei kaina nukrenta žemiau P2, minimalios AVC ribos, įmonė negalės padengti net kintamųjų sąnaudų ir turėtų nutraukti veiklą. Esant kainoms tarp P2 ir P1, įmonė turėtų tęsti veiklą trumpuoju laikotarpiu, nes ji gali padengti kintamąsias sąnaudas ir dalį pastoviųjų sąnaudų. Žemiausias AVC taškas vadinamas veiklos nutraukimo tašku, o žemiausias ATC taškas vadinamas lūžio tašku (breakeven point).

Įmonė, veikdama tobulos konkurencijos sąlygomis, nuspręs nutraukti veiklą, jei rinkos kaina bus mažesnė už minimalias vidutines kintamąsias sąnaudas (AVC).

Trumpuoju laikotarpiu įmonė turi padengti savo kintamąsias sąnaudas, kad liktų versle; jei bendros pajamos negali padengti kintamųjų sąnaudų, įmonė turėtų nutraukti gamybą, kad sumažintų nuostolius. Jei tai tęsiasi ilguoju laikotarpiu, įmonė pasitrauks iš rinkos, kad išvengtų didesnių nuostolių. Šiuo atveju investuotojai išvengtų kapitalo praradimo. Jei įmonės bendros pajamos pakanka padengti kintamąsias sąnaudas, bet ne visas pastoviąsias sąnaudas, įmonė gali tęsti veiklą trumpuoju laikotarpiu, tačiau ilgainiui ji neišliks pelninga.

Vertinant pelningumą, ypač pradedančiųjų įmonių ir įmonių, naudojančių restruktūrizavimo strategijas, analitikai turėtų atsižvelgti į lūžio ir veiklos nutraukimo taškus savo finansinėse analizėse. Šie taškai leidžia nustatyti, kada įmonė gali pradėti arba nutraukti pelningą gamybą ir kada ji nebegali funkcionuoti kaip gyvybingas verslas.