Deficitas ir valstybės skola

Valdžios sektoriaus deficitas yra skirtumas tarp vyriausybės pajamų ir išlaidų per tam tikrą laikotarpį, paprastai vienerius metus. Valstybės skola yra per laiką susikaupusi šių deficitų suma. Vyriausybė finansuoja deficitą skolindamasi iš privataus sektoriaus, dažnai per privačius pensijų ir draudimo fondus.

Ilgainiui vyriausybės dažniau patiria deficitą nei turi perteklių. Dėl to gali susidaryti didelė negrąžintos valstybės skolos dalis, priklausanti privačiam sektoriui. Ši skola kinta priklausomai nuo verslo ciklo svyravimų.

Valstybės skolos istorija

Jungtinės Karalystės valstybės skolos ir BVP santykio kitimas per kelis šimtus metų. Aiškiai matyti, kad pagrindinė šio santykio svyravimų priežastis istorijoje buvo karų finansavimas, ypač 1799–1815 m. Napoleono karų bei Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų 1914–1918 m. ir 1939–1945 m.

Kredito krizės poveikis valstybės skolai

Prasidėjus 2008 m. kredito krizei, vyriausybės aktyviai stengėsi skatinti savo ekonomikas didindamos išlaidas, tačiau nedidindamos mokesčių. Dėl to padidėjo skolinimasis, parodytas 1 pav., kuris 2010 m. sukėlė susirūpinimą finansų rinkose tokiose šalyse kaip Graikija. Tarp 2008 ir 2009 m. Jungtinės Karalystės centrinės valdžios skola padidėjo nuo 1,2 trilijono iki 1,6 trilijono JAV dolerių, o Jungtinėse Valstijose – nuo 5,8 trilijono iki 7,5 trilijono JAV dolerių. Vyriausybių fiskalinė ekspansija finansų krizės akivaizdoje, atrodo, gerokai padidino valdžios sektoriaus skolos ir BVP santykį ilguoju laikotarpiu daugelyje šalių, kaip parodyta 1 pav.

Valdžios sektoriaus skolos rodikliai

1 pav. pateikiami valdžios sektoriaus skolos procentai nuo BVP. Pavyzdžiui, Japonijoje, kur nuo 1990-ųjų pradžios fiskalinės išlaidos buvo naudojamos ekonomikai skatinti, skolos ir BVP santykis padidėjo nuo 94,7 % 1995 m. iki 237,4 % 2015 m. OECD šalyse šis santykis padidėjo nuo 59,5 % 2005 m. iki 85,3 % 2015 m.

Galimos nemokumo rizikos

Jei skolos ir BVP santykis pakyla virš tam tikro nežinomo taško, kyla klausimas dėl šalies mokumo. Papildomas galimo nemokumo rodiklis yra palūkanų mokėjimų ir BVP santykis, parodytas 2 pav. Šie rodikliai atspindi vyriausybių mokėjimus, reikalingus jų skoloms aptarnauti, kaip procentą nuo nacionalinės gamybos, ir atspindi tiek skolų dydį, tiek už jas mokamas palūkanas.

Tokie rodikliai gali sparčiai augti didėjant skolos lygiui, ypač jei skolos palūkanų normos padidėtų nuo istoriškai žemo lygio.

Ar turėtume nerimauti dėl valstybės skolos dydžio?

Kyla klausimas, ar turėtume būti susirūpinę dėl valstybės skolos dydžio (palyginti su BVP). Yra svarių argumentų tiek „už“, tiek „prieš“.

Argumentai prieš nerimą dėl valstybės skolos

• Vidaus skola: Problemos mastas gali būti pervertintas, nes skola yra vidaus skola bendrapiliečiams. Taip yra Japonijoje ir Pietų Korėjoje, kur 93 % skolos priklauso vietos gyventojams. Kanadoje panašiai – 90 % skolos priklauso gyventojams. Tačiau kitose šalyse šis procentas yra daug mažesnis. Jungtinėse Valstijose ir Jungtinėje Karalystėje šie rodikliai yra atitinkamai 53 % ir 73 %, o Italijoje tik 46 % skolos priklauso vietos gyventojams.
• Investicijos į ateitį: Dalis pasiskolintų pinigų gali būti panaudota kapitalo investicijoms arba žmogiškojo kapitalo gerinimui (pvz., mokymui, švietimui); tai turėtų padidinti būsimą gamybą ir mokestines pajamas.
• Mokesčių struktūrų tobulinimas: Dideli fiskaliniai deficitai gali paskatinti mokesčių pakeitimus, kurie sumažins esamų mokesčių struktūrų iškraipymus.
• Rikardo ekvivalentiškumas: Deficitas gali neturėti grynojo poveikio, nes privatusis sektorius gali kompensuoti fiskalinį deficitą didindamas taupymą, tikėdamasis būsimų mokesčių padidėjimo. Šis argumentas vadinamas „Rikardo ekvivalentiškumu“ ir išsamiau aptariamas vėliau.
• Nedarbas: Jei ekonomikoje yra nedarbas, skola neatitraukia veiklos nuo produktyvaus naudojimo (iš tiesų, skola gali būti susijusi su užimtumo didėjimu).

Argumentai už nerimą dėl valstybės skolos

• Didesni mokesčiai: Didelis skolos ir BVP santykis gali lemti didesnius mokesčių tarifus, siekiant padidinti mokestines pajamas. Tai gali atgrasyti nuo ekonominės veiklos, nes didesni ribiniai mokesčių tarifai mažina darbo pastangas ir verslumą, ilgainiui lėtindami ekonomikos augimą.
• Pasitikėjimo praradimas: Jei rinkos praranda pasitikėjimą vyriausybe, centriniam bankui gali tekti spausdinti pinigus vyriausybės deficitui finansuoti. Tai gali lemti aukštą infliaciją, kaip rodo 1920-ųjų Vokietijos ir neseniai Zimbabvės ekonominė istorija.
• Išstūmimo efektas: Vyriausybės skolinimasis gali atitraukti privataus sektoriaus investicijas (vadinamasis išstūmimo efektas); jei investicijoms skirtų santaupų kiekis ribotas, didesni vyriausybės poreikiai lems didesnes palūkanų normas ir mažesnes privataus sektoriaus investicijas.

Ilgalaikis ir trumpalaikis poveikis

Svarbu atskirti ilgalaikį ir trumpalaikį poveikį. Trumpuoju laikotarpiu (pavyzdžiui, kelerius metus) išstūmimo efektas gali būti nedidelis. Tačiau jei jis tęsiasi ilgiau, gali būti pakenkta kapitalo kaupimui ekonomikoje. Panašiai mokesčių iškraipymai trumpuoju laikotarpiu gali būti ne itin reikšmingi, tačiau per daugelį metų jų poveikis gali tapti žymus.