Kiekybinis skatinimas ir politikos sąveika
Ką daryti, kai ekonomika susiduria su nulinių palūkanų normų ir defliacijos scenarijumi? Tokioje situacijoje tradicinė pinigų politika tampa mažiau veiksminga, nes palūkanų normos jau yra labai žemos ir negali būti toliau mažinamos siekiant paskatinti ekonomiką. Tačiau fiskalinis stimulas vis tiek turėtų padidinti paklausą ir infliaciją, sumažinti tikrąsias palūkanų normas bei skatinti privataus sektoriaus paklausą. Didindama vyriausybės išlaidas arba mažindama mokesčius, valdžia gali paskatinti ekonominį aktyvumą, kuris padėtų išvengti defliacijos spąstų.
Kiekybinio skatinimo taikymas
2009–2010 m. didžiosiose pasaulio ekonomikose, tokiose kaip Jungtinės Amerikos Valstijos, Jungtinė Karalystė ir Japonija, buvo taikomas kiekybinis skatinimas (quantitative easing). Tai netradicinė pinigų politikos priemonė, kurią centriniai bankai naudoja, kai tradicinės priemonės tampa neefektyvios. Kiekybinis skatinimas apima centrinio banko vykdomą vyriausybės arba privačių vertybinių popierių pirkimą. Iš asmenų, institucijų ar bankų, keičiant juos į centrinio banko rezervus arba naujai sukurtus pinigus.
Pagrindinis šio proceso tikslas yra padidinti pinigų pasiūlą ekonomikoje, skatinti bankus skolinti daugiau. Mažinti ilgalaikes palūkanų normas ir taip paskatinti investicijas bei vartojimą. Idėja yra ta, kad gavėjai, gavę grynuosius pinigus už savo vertybinius popierius, padidins išlaidas. Skolins ar skolinsis, turėdami didesnius pinigų likučius ir mažesnes palūkanų normas.
Centrinio banko nepriklausomumo ir infliacijos tikslų klausimas
Tačiau yra susirūpinimas dėl centrinio banko nepriklausomumo ir galimo infliacijos padidėjimo. Jei centrinis bankas dideliu mastu perka vyriausybės vertybinius popierius, jis faktiškai finansuoja biudžeto deficitą. Tai reiškia, kad vyriausybė gali lengviau skolintis, nes centrinis bankas perka jos išleidžiamas obligacijas. Tokiu būdu pinigų politikos nepriklausomumas tampa iliuzija, nes centrinis bankas padeda vyriausybei finansuoti savo išlaidas.
Daugelis ekonomistų baiminasi tokio vadinamojo „pinigų spausdinimo“, nes tai gali sukelti valdžios sektoriaus deficito monetizavimą ir ilgainiui paskatinti aukštą infliaciją. Monetizavimas reiškia, kad vyriausybės skola finansuojama naujai sukurtais pinigais, o tai gali sumažinti pinigų vertę ir sukelti kainų lygio kilimą. Tai nesuderinama su tradiciniais centrinių bankų, tokių kaip Anglijos bankas, infliacijos tikslais, kurie siekia palaikyti stabilų kainų lygį.
Diskusijos dėl centrinio banko veiksmų
Kai kurie ekonomistai abejoja, ar nepriklausomas centrinis bankas turėtų užsiimti tokia veikla kaip kiekybinis skatinimas. Ypač kai tai apima didelio masto vyriausybės vertybinių popierių pirkimą. Jie teigia, kad tai gali pažeisti centrinio banko nepriklausomumą ir ilgainiui sumažinti pasitikėjimą pinigų politika. Be to, yra rizika, kad, pasibaigus kiekybinio skatinimo programai, padidėjusi pinigų pasiūla gali sukelti infliacijos šuolį. Jei centrinis bankas nesugebės laiku atitraukti perteklinių rezervų iš sistemos.
Kita vertus, kiti ekonomistai argumentuoja, kad ekstremaliomis ekonominėmis sąlygomis, tokiomis kaip didelė recesija ar defliacijos grėsmė, centriniai bankai turi naudoti visas turimas priemones ekonomikai stabilizuoti. Jie teigia, kad kiekybinis skatinimas gali būti veiksmingas būdas atgaivinti ekonomiką. Kai tradicinės priemonės nebeveikia.
Išvados
Apibendrinant, kiekybinis skatinimas ir jo sąveika su fiskaline politika yra sudėtingas klausimas. Keliantis daug diskusijų tarp ekonomistų ir politikos formuotojų. Nors jis gali būti veiksmingas įrankis kovojant su defliacija ir skatinant ekonomikos augimą. Svarbu atidžiai vertinti galimas ilgalaikes pasekmes, tokias kaip infliacijos rizika ir centrinio banko nepriklausomumo sumažėjimas. Politikos formuotojai turi rasti pusiausvyrą tarp trumpalaikių ekonomikos skatinimo tikslų ir ilgalaikio makroekonominio stabilumo užtikrinimo.
