Veiksniai, darantys įtaką fiskalinės ir pinigų politikos deriniui
Nors vyriausybės siekia stabilizuoti visuminės paklausos lygį arti visiško užimtumo, joms taip pat rūpi potencialaus gamybos augimas. Tam svarbu skatinti privačias investicijas. Geriausias būdas tai pasiekti gali būti skatinamoji pinigų politika su mažomis palūkanų normomis ir griežta fiskalinė politika, užtikrinanti laisvus išteklius augančiam privačiajam sektoriui.
Investicijos į darbo jėgą ir infrastruktūrą
Kartais augimui trukdo kvalifikuotos darbo jėgos ar modernios kapitalo infrastruktūros trūkumas. Todėl vyriausybės išlaidų didinimas šioms sritims gali tapti pirmenybė. Jei tam nepadidinami mokesčiai, fiskalinė politika tampa išlaidi. Jei kartu pasirenkama laisva pinigų politika, gali kilti infliacija. Žinoma, lieka klausimas, ar politikos formuotojai gali tiksliai nustatyti tinkamus palūkanų normų ir fiskalinių išlaidų lygius.
Politinis kontekstas ir politikos derinys
Akivaizdu, kad politikos priemonių deriniui didelę įtaką daro politinė aplinka. Silpna vyriausybė gali didinti išlaidas, siekdama patenkinti konkuruojančių interesų grupių reikalavimus (pvz., subsidijos tam tikriems sektoriams, kaip žemės ūkiui ES). Dėl to gali prireikti griežtos pinigų politikos, kad būtų stabdomas galimai infliacinis visuminės paklausos augimas didinant palūkanų normas ir ribojant kreditų prieinamumą.
Fiskalinės politikos įgyvendinimo iššūkiai
Tiek fiskalinei, tiek pinigų politikai trūksta tikslių žinių apie dabartinę ekonomikos būklę, nes pradiniai duomenys dažnai būna tikslinami ir vėluojantys. Tačiau fiskalinė politika susiduria su dviem papildomomis problemomis trumpuoju laikotarpiu.
- Įgyvendinimo greitis: Fiskalinę politiką sunku greitai įgyvendinti, nes kapitalo projektams planuoti, įsigyti ir įgyvendinti reikia laiko.
- Politiniai sunkumai: Politiškai lengviau sušvelninti fiskalinę politiką nei ją sugriežtinti. Daugeliu atvejų fiskalinį sugriežtinimą lemia automatiniai stabilizatoriai, nes mokesčių tarifai nesikeičia, o politinis pasipriešinimas yra mažesnis. Be to, daugelio centrinių bankų nepriklausomumas reiškia, kad sprendimai dėl palūkanų normų didinimo nepriklauso politikams, todėl juos lengviau priimti.
Pinigų ir fiskalinės politikos sąveika
Pinigų ir fiskalinės politikos sąveika taip pat matoma diskusijoje apie Rikardo ekvivalentiškumą. Jei mokesčių mažinimas neturi poveikio privačioms išlaidoms, nes asmenys tikisi didesnių mokesčių ateityje, politikos formuotojai gali teikti pirmenybę pinigų politikos priemonėms.
Empiriniai duomenys iš IMF tyrimo
Galiausiai, pinigų ir fiskalinės politikos sąveika praktikoje yra empirinis klausimas. IMF tyrėjai, naudodamiesi Pasauliniu integruotu pinigų ir fiskaliniu modeliu (IMF 2009), ištyrė keturias koordinuoto pasaulinio fiskalinės politikos atpalaidavimo formas. Dvejų metų laikotarpiu, kurios po dvejų metų būtų palaipsniui atšauktos:
- Socialinių išmokų didinimas visiems namų ūkiams
- Darbo pajamų mokesčio mažinimas
- Vyriausybės investicinių išlaidų didinimas
- Išmokų didinimas skurdžiausiems visuomenės nariams
Pinigų politikos reakcijos
Buvo nagrinėjamos dvi pinigų politikos reakcijos:
- Be pinigų politikos prisitaikymo: Didėjanti visuminė paklausa iš karto lemia aukštesnes palūkanų normas.
- Su pinigų politikos prisitaikymu: Palūkanų normos dvejus metus išlieka nepakitusios (skatinamoji politika).
Svarbiausios tyrimo išvados
Be pinigų politikos prisitaikymo
- Valdžios išlaidos: Valdžios sektoriaus išlaidų didinimas turi šešis kartus didesnį poveikį BVP nei panašaus dydžio socialiniai pervedimai, nes pastarieji nelaikomi nuolatiniais.
- Socialiniai pervedimai: Tiksliniai socialiniai pervedimai skurdžiausiems piliečiams turi dvigubai didesnį poveikį nei netiksliniai pervedimai.
- Darbo mokesčių mažinimas: Darbo pajamų mokesčių sumažinimas turi šiek tiek didesnį poveikį nei netiksliniai socialiniai pervedimai.
- Palūkanų normos: Tikrosios palūkanų normos didėja, nes pinigų institucijos reaguoja į visuminės paklausos ir infliacijos augimą.
Su pinigų politikos prisitaikymu
- Fiskaliniai multiplikatoriai: Išskyrus darbo pajamų mokesčio mažinimą, fiskaliniai multiplikatoriai dabar yra daug didesni nei be pinigų politikos prisitaikymo.
- Valdžios išlaidų multiplikatorius: Kaupiamasis multiplikatorius valdžios sektoriaus išlaidoms dabar yra 3,9 (palyginti su 1,6 be prisitaikymo).
- Tikslinių pervedimų multiplikatorius: Tikslinių socialinių pervedimų skaičiai yra 1,7 su prisitaikymu (palyginti su 0,5 be prisitaikymo).
- Priežastis: Didesnis multiplikatoriaus efektas atsiranda dėl padidėjusios visuminės paklausos ir infliacijos, dėl ko sumažėja tikrosios palūkanų normos ir padidėja privataus sektoriaus išlaidos (pvz., investicijoms).
- Darbo mokesčių mažinimas: Darbo pajamų mokesčio sumažinimas turi mažesnį teigiamą poveikį.
