Reguliavimas gali būti apibūdinamas kaip vyriausybės kišimosi į rinkas forma, apimanti taisyklių kūrimą ir jų vykdymą. Tai svarbi tema, nes reguliavimas gali daryti poveikį ne tik makroekonominiam lygiui, t. y. visai ekonomikai, bet ir mikroekonominiam lygiui, t. y. įmonėms ir asmenims. Reguliavimas gali būti kuriamas dviem būdais: pro aktyviai, numatant galimas rinkos aplinkos pokyčių pasekmes, arba reaktyviai, reaguojant į tam tikrus įvykius. Pavyzdžiui, reguliavimas gali atsirasti dėl technologinės pažangos rinkose, kurią paskatino naujos komunikacijos priemonės ir kompiuterinių programų naudojimas. Toks reguliavimas gali būti ir pro aktyvus, ir reaktyvus. Taip pat reguliavimas gali būti kuriamas kaip atsakas į finansų krizes ar nepageidaujamą elgesį ar veiksmus, kurie buvo atlikti praeityje.

Reglamentai yra būtini, nes kai kuriose situacijose rinkos sprendimai gali būti netinkami. Kitaip tariant, jie yra skirti apsaugoti galutinius vartotojus nuo rinkos trūkumų. Vienas iš svarbiausių finansų reguliavimo institucijų uždavinių yra spręsti sisteminės rizikos (finansų sistemos žlugimo rizikos) problemą ir pasekmes, kurias sukelia finansų įstaigų prisiimama rizika. Vis daugiau dėmesio skiriama ir kitoms sritims, tokioms kaip darbo santykių reguliavimas, aplinkosaugos reguliavimas ir elektroninio privatumo apsauga.

Tai, kaip rengiami ir taikomi teisės aktai, gali turėti didelį poveikį verslui. Reguliavimo sistemos pokyčiai ir su tuo susijęs neapibrėžtumas taip pat gali stipriai paveikti verslo sprendimus. Todėl vienas svarbiausių iššūkių, su kuriais susiduria finansų sektoriaus specialistai, yra numatyti ir suprasti galimų reguliavimo aplinkos pokyčių ir konkrečių reglamentų pasekmes.