Pagrindinės sąnaudų ir naudos analizės sąvokos
Vertinant reguliavimą ir jo rezultatus, įprasta praktika yra įvertinti bendrą reguliavimo pasiūlymų naudą ir sąnaudas, siekiant nustatyti kompromisus, susijusius su konkrečiu reguliavimo veiksmu, bei įvertinti galimus alternatyvius sprendimus. Reguliuotojai, vadovaudamiesi ekonominiais principais, stengiasi tobulinti sąnaudų ir naudos matavimo metodus. Nors bendroji reguliavimo nauda, kaip aptarta ankstesniuose skyriuose, gali būti akivaizdi, viso reguliavimo poveikio (tiek naudos, tiek sąnaudų) nustatymas gali būti sudėtingas. Atliekant sąnaudų ir naudos analizę, dažnai yra lengviau apskaičiuoti reguliavimo sąnaudas, nors ir tai gali būti nelengva.
Reguliavimo našta reiškia reguliuojamo subjekto patiriamas sąnaudas, kurios kartais laikomos privačiomis sąnaudomis arba vyriausybės našta. Grynoji reguliavimo našta yra privačių reguliavimo sąnaudų ir privačios reguliavimo naudos skirtumas. Daugelis reguliuotojų dėmesį sutelkia į reguliavimo įgyvendinimo išlaidas (pavyzdžiui, kiek reikia pasamdyti teisininkų ir kokia jų samdymo kaina), tačiau neretai reikšmingiausios būna netiesioginės sąnaudos, susijusios su ekonominių sprendimų ir elgesio pokyčiais bei rinkos paskirstymu.
Nenumatytos reguliavimo sąnaudos ir pasekmės
Reguliuotojai kai kurias reguliavimo sąnaudas laiko „nenumatytas“, tačiau svarbu atskirti dvi tokių sąnaudų rūšis. Tai gali būti neplanuotos įgyvendinimo išlaidos (pavyzdžiui, jei paaiškėja, kad reikia daugiau teisininkų nei manyta iš pradžių) ir netiesioginės išlaidos, atsirandančios dėl nenumatytų pasekmių. Reguliuotojai turi suprasti, kad jų vertinant galimus reglamentus. Būtina atsižvelgti ne tik į tiesiogines sąnaudas, bet ir į netiesiogines pasekmes, kurios buvo tiesioginis taisyklių kūrimo tikslas. Be to, tam tikrais atvejais, rengiant reglamentus ir konsultuojantis dėl jų, galima iš anksto nustatyti kai kurias „nenumatytas pasekmes“. Todėl sunku teigti, kad jos buvo neplanuotos, jei buvo nustatytos prieš įgyvendinimą. Tokios pasekmės atspindi esminę politikos riziką ir gali lemti didelius neplanuotus kaštus.
Reguliavimo sąnaudas ir naudą ypač sudėtinga įvertinti iš anksto, lyginant su vertinimu po reguliavimo įgyvendinimo. Retrospektyvi analizė leidžia lyginti padėtį prieš ir po reguliavimo, kas suteikia daugiau galimybių geriau įvertinti reglamento poveikį. Nes galima nustatyti tikrąsias sąnaudas ir naudą. Tam tikrais atvejais, bandomoji ar eksperimentinė analizė gali būti naudinga, siekiant geriau suprasti galimą poveikį prieš siūlomo reglamento priėmimą. Potencialiai tinkamas metodas, taikomas dažnai prekiaujamose rinkose, yra natūralių eksperimentų ir bandomųjų etapų naudojimas. Siekiant surinkti duomenis, tinkamus kruopščiai sąnaudų ir naudos analizei. Tokie metodai leidžia įvertinti statistinius duomenis prieš visiškai įgyvendinant siūlomą reglamentą. Šis metodas labiau tinkamas tais atvejais, kai prekiaujama dažnai ir galima gauti daug duomenų, taip pat mažėja rizika sutrikdyti realią ekonomiką. Panašūs metodai, dar vadinami „reguliavimo smėlio dėžėmis“, naudojami Jungtinėje Karalystėje, Singapūre, Australijoje, Jungtiniuose Arabų Emyratuose ir Malaizijoje.
Sąnaudų ir naudos analizės reikalavimai Jungtinėse Amerikos Valstijose
Jungtinėse Amerikos Valstijose administracinė teisė reikalauja, kad federalinės reguliavimo institucijos atliktų sąnaudų ir naudos analizę prieš įgyvendindamos naujus teisės aktus. Teismai atmetė reglamentus, kurių sąnaudų ir naudos analizė buvo pripažinta nepakankama. Pavyzdžiui, 2004 m. JAV apygardos apeliacinis teismas panaikino Vertybinių popierių ir biržos komisijos (SEC) taisyklę. Reikalaujančią, kad investiciniai fondai turėtų nepriklausomus pirmininkus ir bent 75% nepriklausomų direktorių. 2011 m. federalinis apeliacinis teismas panaikino SEC reglamentą, suteikiantį investuotojams daugiau galių atstatydinti įmonių direktorius, nes SEC nepakankamai įvertino, kiek JAV įmonėms kainuotų ginčijami valdybos rinkimai.
Panašūs reikalavimai atlikti sąnaudų ir naudos analizę (taip pat vadinami „poveikio vertinimais“) taikomi daugelyje kitų jurisdikcijų, įskaitant Europos Sąjungoje ir Australijoje.
Idealiu atveju reguliavimo sprendimai turėtų remtis ekonominiais principais ir išsamiu ekonominių sąnaudų ir naudos įvertinimu, o ne sprendimus priimančių asmenų pageidavimais. Nors galima pagrindinės gerovės ekonomikos teoremos nesėkmė rodo, kad reguliavimas gali būti svarbus, būtina naudoti ekonominius principus nustatant ir vertinant alternatyvius sprendimus ir veiksmus.
