Reguliavimo tarpusavio priklausomybė
Įdomus reguliavimo aspektas yra tai, kaip reguliuojami subjektai vertina reguliavimą, kuris dažnai priklauso nuo konteksto. Nors yra nemažai pavyzdžių, kai reguliuojamos įmonės kovoja prieš naujai siūlomus reglamentus, atviras pasipriešinimas yra retas reiškinys. Paprastai daugiau dėmesio sulaukia pastangos kovoti su tam tikrais reglamentais, nei kai įmonės palankiai vertina siūlomus reglamentus. Dar svarbiau yra tai, kad mokslininkai teigia, jog reguliavimas kartais gali sustiprinti reguliuojamų įmonių interesus ir būti joms naudingas. Šis argumentas dažnai vadinamas „reguliavimo užvaldymo“ teorija (žr. Stigler 1971). Pavyzdžiui, reguliavimo veiksmai ir sprendimai gali riboti konkurenciją (pvz., ribojant patekimą į rinką) arba koordinuoti konkurentų pasirinkimus (nustatant tam tikrus kokybės standartus ar kainų kontrolę). Reguliuojamų subjektų ir jų reguliavimo institucijų sąveikoje reguliuojami subjektai gali turėti daug patirties ir žinių, o kai kurie reguliuotojai gali būti dirbę toje pramonės šakoje, kurioje veikia reguliuojami subjektai, arba siekti dirbti toje pramonės šakoje. Tokia sąveika gali sustiprinti reguliavimo užvaldymo riziką.
Reguliavimo skirtumai tarp jurisdikcijų
Jurisdikcijų reguliavimo skirtumai gali lemti subjektų vietos ir elgsenos pokyčius dėl reguliavimo konkurencijos ir reguliavimo arbitražo. Reguliavimo institucijos gali konkuruoti, siekdamos sukurti palankesnę reguliavimo aplinką, pritraukiančią tam tikrus subjektus (reguliavimo konkurencija). Dėl to įmonės gali užsiimti reguliaciniu arbitražu. Pavyzdžiui, jos gali pasinaudoti ekonominio turinio ir reguliavimo aiškinimo skirtumais tarp užsienio ir nacionalinių reguliavimo režimų, siekdamos savo naudai išnaudoti spragas. Tarptautinėje arenoje reguliavimo institucijų, sprendžiančių tuos pačius klausimus, veiksmų tarpusavio priklausomybė yra svarbi. Daugelis reguliavimo klausimų visame pasaulyje yra panašūs, nes iššūkiai, su kuriais susiduria skirtingos šalys, yra bendri, o problemos plinta visame pasaulyje. Tokie klausimai kaip finansinė sisteminė rizika, terorizmo finansavimas, pinigų plovimas ir klimato kaita atspindi pasaulines problemas, todėl juos spręsti tinka reguliavimo bendradarbiavimu ir koordinavimu pagrįstais požiūriais. Tačiau kitais atvejais vidaus reguliavimo institucijos, rengdamos ir taikydamos taisykles, dažnai laikosi skirtingų požiūrių arba susiduria su skirtingais kompromisais. Tai gali lemti skirtingą reguliavimo traktavimą įvairiose šalyse. Pavyzdžiui, kai kuriose jurisdikcijose taikomi griežtesni informacijos atskleidimo reikalavimai, skirti investuotojų apsaugai, nei kitose. Nors tokie skirtumai dažnai yra pateisinami, „reguliavimo konkurencija“ gali sumažinti reguliavimo veiksmingumą tam tikrose šalyse ir sukelti „lenktynes į apačią“, kai šalys nuolat mažina savo reguliavimo standartus, kad pritrauktų daugiau bendrovių.
Globalūs iššūkiai ir reguliavimo koordinavimas
Apsvarstykite problemas, susijusias su visuotiniu atšilimu ir tarša. Kaip vyriausybės turėtų valdyti ir koordinuoti pastangas visame pasaulyje? Šios problemos veikia ne tik pavienes šalis, bet ir jų ribas peržengiančią aplinką. Viena sudėtingiausių šio klausimo dalių yra tai, kad šalys skiriasi pagal tai, kiek jos prisideda prie klimato kaitos ir kaip jos yra veikiamos šio proceso. Paprasčiau tariant, šalys, kurios patiria didžiausią neigiamą poveikį, nebūtinai yra tos, kurios labiausiai prisideda prie klimato kaitos. Kokie instituciniai ir valdymo mechanizmai galėtų būti tinkami spręsti šias problemas pasauliniu mastu? Ekonomistai gali siūlyti apmokestinti taršą arba sukurti prekybos taršos leidimais sistemą, kad tarša būtų paskirstyta šalims, kurios gali padengti išlaidas, tačiau praktinis tokio sprendimo taikymas gali būti sudėtingas. Kaip reikėtų paskirstyti „taršos leidimus“ tarp šalių? Ar šalys turėtų turėti „teisę“ teršti, atsižvelgiant į jų ankstesnę taršą? Kaip reikėtų spręsti teisingumo klausimus, susijusius su mažo pajamų lygio ir besivystančių šalių galimu lyginamuoju pranašumu sutraukiant taršą?
Ši diskusija apie jurisdikcijų tarpusavio priklausomybę nėra skirta pasaulinio valdymo ar pasaulinės reguliavimo institucijos egzistavimui propaguoti, bet pripažįsta regioninių, nacionalinių ir vietinių reguliatorių skirtingų kompromisų ir prioritetų realybę bei pasekmes. Įvairių ir konkuruojančių jurisdikcijų buvimas daro įtaką reguliuotojų pozicijoms. Yra įrodymų, kad vyriausybės pripažįsta pasaulinio reguliavimo bendradarbiavimo ir koordinavimo būtinybę kai kuriais klausimais. Pavyzdžiui, Bazelio susitarimai nustatė tarptautiniu mastu nuoseklius kapitalo reikalavimus ir rizikos valdymo praktiką tarptautiniams bankams. Bazelio bankų priežiūros komitetas tapo bankų priežiūros standartų nustatinėtojo. Kitas pavyzdys yra Tarptautinė vertybinių popierių komisijų organizacija (IOSCO), savireguliavimo organizacija, kurios nariai reguliuoja didelę dalį pasaulio kapitalo rinkų. Ši organizacija nustatė tikslus ir principus, kurių laikytis sutinka jos nariai, taip užtikrinant vienodą vertybinių popierių ir kapitalo rinkos reguliavimą.
