Kapitalo apribojimai

Yra daug priežasčių, kodėl vyriausybės riboja įeinančius ir išeinančius kapitalo srautus. Pavyzdžiui, siekdamos užimtumo ar regioninės plėtros tikslų, arba turėdamos strateginių ar gynybinių siekių. Daugelyje šalių reikalaujama, kad užsieniečiai gautų leidimą investuoti jų šalyje, o piliečiai—investuoti užsienyje. Užsienio investicijų kontrolė lemia apribojimus, kiek galima investuoti ir į kokias pramonės šakas. Pavyzdžiui, tokiose strateginėse pramonės šakose kaip gynyba ir telekomunikacijos dažnai taikomi nuosavybės apribojimai. Išvežimo apribojimai gali apimti kapitalo, palūkanų, pelno, autorinių atlyginimų ir licencinių mokesčių repatriacijos ribojimus. Piliečių galimybės investuoti užsienyje dažnai yra ribotos, ypač šalyse, kuriose trūksta užsienio valiutos, ir gali būti nustatyti terminai, per kuriuos turi būti grąžintos pajamos iš užsienio investicijų.

Laisvo kapitalo judėjimo nauda

Ekonomistai mano, kad laisvas finansinio kapitalo judėjimas yra naudingas, nes leidžia kapitalą investuoti ten, kur jis duos didžiausią grąžą. Kapitalo įplaukos leidžia šalims investuoti į gamybos pajėgumus didesniu tempu, nei būtų galima pasiekti vien vidaus santaupomis, ir padeda pasiekti aukštesnį augimo tempą. Ilgalaikės užsienio įmonių investicijos, kai jos įsitvirtina vietos ekonomikoje, atneša ne tik reikalingą kapitalą, bet ir naujas technologijas, įgūdžius, pažangią gamybos ir valdymo praktiką. Taip pat sukuria papildomą naudą vietos įmonėms. Jei užsienio įmonės kai kurias sudedamąsias dalis įsigyja vietoje, tai gali sukurti vietinių tiekėjų tinklą. Tokie tiekėjai gali gauti pažangų mokymą ir naudą dėl glaudžių santykių su užsienio įmonėmis. Viena vertus, padidėjusi užsienio įmonių konkurencija gali priversti vietos įmones tapti efektyvesnėmis. Kita vertus, vietos pramonė gali nukentėti, jei šalies įmonės, negalinčios konkuruoti, bus priverstos pasitraukti iš rinkos.

Kapitalo judumas krizių metu

Makroekonominių krizių metu kapitalo judumas gali lemti kapitalo nutekėjimą iš šalies, ypač jei didžiąją dalį įplaukų sudaro trumpalaikiai portfelio srautai į akcijas, obligacijas ir kitą likvidų turtą, o ne tiesioginės užsienio investicijos į gamybinį turtą. Tokiomis aplinkybėmis kapitalo apribojimai dažnai naudojami kartu su kitomis politikos priemonėmis, pavyzdžiui, fiksuoto valiutos kurso tikslais. Kapitalo apribojimai ir fiksuoto valiutos kurso tikslai yra viena kitą papildančios priemonės, nes esant tobulam kapitalo mobilumui, vyriausybės negali vienu metu pasiekti vidaus ir išorės politikos tikslų naudodamos tik standartines pinigų ir fiskalinės politikos priemones. Ribodamos laisvą kapitalo judėjimą, kapitalo kontrolės priemonės suteikia galimybę kontroliuoti šalies išorinį balansą, o tradicinės makroekonominės politikos priemonės naudojamos kitiems tikslams pasiekti.

Kapitalo kontrolės istorija ir formos

Šiuolaikinę kapitalo kontrolę Pirmojo pasaulinio karo metu sukūrė kariaujančios šalys kaip būdą finansuoti karo veiksmus. Karo pradžioje visos didžiosios valstybės apribojo kapitalo nutekėjimą, t. y. uždraudė užsienio turto pirkimą ar paskolas užsienyje. Šie apribojimai padidino pajamas, nes kapitalas liko šalies ekonomikoje, palengvino turto apmokestinimą ir leido gauti palūkanų pajamas. Be to, kapitalo kontrolė padėjo palaikyti žemas palūkanų normas, mažindama vyriausybės skolinimosi išlaidas. Nuo Pirmojo pasaulinio karo kapitalo nutekėjimo kontrolė buvo naudojama ir kitose šalyse, daugiausia besivystančiose, siekiant gauti pajamų vyriausybėms arba leisti joms paskirstyti kreditus vidaus ekonomikoje nerizikuojant kapitalo nutekėjimu.

Plačiąja prasme, kapitalo apribojimas yra tokia politika, skirta apriboti arba nukreipti kapitalo srautus. Tokie apribojimai gali būti mokesčiai, kainų ar kiekybinė kontrolė arba visiškas tarptautinės prekybos turtu draudimas. Kainų kontrolė gali būti specialūs mokesčiai tarptautinių investicijų grąžai, tam tikrų sandorių mokesčiai arba privalomųjų rezervų reikalavimai—tai yra, reikalavimas, kad užsienio šalys, norinčios deponuoti pinigus šalies banko sąskaitoje, privalo tam tikrą procentą įplaukų deponuoti centriniame banke minimaliam laikotarpiui be palūkanų. Kiekybiniai kapitalo srautų apribojimai gali apimti taisykles, nustatančias viršutines ribas arba reikalaujančias specialaus leidimo naujam ar esamam skolinimuisi iš užsienio kreditorių. Taip pat gali būti administracinė tarpvalstybinio kapitalo judėjimo kontrolė, kai vyriausybės agentūra turi patvirtinti tam tikrų rūšių turto sandorius.

Įgyvendinimo iššūkiai

Efektyvus kapitalo apribojimų įgyvendinimas gali pareikalauti nemažų administracinių išlaidų, ypač jei priemones reikia išplėsti, kad būtų uždarytos galimos spragos. Taip pat yra rizika, kad vidaus finansų rinkų apsauga taikant kapitalo apribojimus gali atidėti būtinus politikos koregavimus arba trukdyti privačiam sektoriui prisitaikyti prie besikeičiančių tarptautinių aplinkybių. Svarbiausia, kontrolė gali sukelti neigiamą rinkos reakciją, dėl ko šaliai gali būti brangiau ir sunkiau gauti užsienio lėšų.

Tarptautinio valiutos fondo tyrimas

Tarptautinis valiutos fondas, atlikdamas kapitalo kontrolės veiksmingumo tyrimą, atskirai nagrinėjo kapitalo išvežimo ir įvežimo apribojimus. Autoriai padarė išvadą, kad tam, jog kapitalo įvežimo apribojimai būtų veiksmingi (t. y. nebūtų apeinami), jų aprėptis turi būti visapusiška, o kontrolės priemonės įgyvendinamos ryžtingai. Nuolat plečiant, keičiant ir stebint, kaip laikomasi reglamentų, patiriama daug administracinių išlaidų. Nors kai kuriose šalyse įplaukų kontrolė pasirodė esanti veiksminga, buvo sunku atskirti kontrolės poveikį nuo kitų politikos priemonių, tokių kaip riziką ribojančių taisyklių griežtinimas, didesnis valiutos kurso lankstumas ir pinigų politikos koregavimas. Kapitalo išvežimo atveju kontrolės įvedimas finansų krizės metu davė nevienareikšmiškų rezultatų: kai kurioms šalims suteikė tik laikiną, įvairios trukmės palengvėjimą, o kitas (pvz., Malaiziją) sėkmingai apsaugojo ir suteikė pakankamai laiko ekonomikai restruktūrizuoti.