Pasaulinis einamosios sąskaitos disbalansas

Dėl didėjančios finansinės integracijos ir prekybos liberalizavimo pasaulio ekonomika nuo 1980-ųjų pabaigos patyrė spartų tarpvalstybinės prekybos augimą. Kartu su sparčiai augančia tarptautine prekyba XX a. dešimtajame dešimtmetyje ir pirmame naujojo tūkstantmečio dešimtmetyje žymiai padidėjo einamosios sąskaitos disbalansai.

Einamosios sąskaitos balanso pokyčiai

1 pav. pateikiami 1990–2020 m. einamosios sąskaitos balansai penkioms konkrečioms grupėms:

• Jungtinėms Valstijoms,
• 20 didžiausių naftos eksportuotojų šalių (2020 m. duomenys),
• Vokietijai ir Japonijai (DEU + JPN),
• Kinijai ir besivystančiai Azijai (CHN + EMA).

Taip pat pateikiamos dvi plačios kategorijos: visos kitos aukštų pajamų šalys ir likusios žemų ir vidutinių pajamų šalys.

Jungtinių Valstijų einamosios sąskaitos deficitas

Jungtinės Valstijos kiekvienais metais turėjo einamosios sąskaitos deficitą, kuris sudarė didžiąją dalį pasaulio einamosios sąskaitos deficitų. Tik po 2007–2009 m. recesijos JAV deficitas sumažėjo tiek absoliučiais skaičiais, tiek lyginant su pasauliniu einamosios sąskaitos deficitų dydžiu.

Tradicinės perteklių turinčios šalys

1990-ųjų pirmoje pusėje Vokietija ir Japonija buvo tradicinės einamosios sąskaitos perteklių turinčios šalys. Jos eksportavo prekes ir paslaugas į Jungtines Valstijas ir kaupė grynąsias pretenzijas prieš JAV.

Naujos perteklių turinčios šalys

Nuo 1990-ųjų pabaigos tarp didžiausių einamosios sąskaitos perteklių turinčių šalių atsirado Kinija ir besivystančios Azijos šalys. Naftą eksportuojančios šalys, kurios tradiciškai turėjo didelį einamosios sąskaitos perteklių, 2015 m. patyrė pokytį į einamosios sąskaitos deficitą.

Disbalanso priežastys

Einamosios sąskaitos deficitas arba perteklius atspindi nacionalinių santaupų (įskaitant valdžios sektoriaus santaupas) ir investicijų disbalansą. Einamosios sąskaitos deficitas dažnai siejamas su išlaidaujančia fiskaline politika ir valdžios sektoriaus deficitu.

1980-aisiais didėjantis JAV einamosios sąskaitos deficitas buvo plačiai laikomas Reigano administracijos mokesčių mažinimo ir didėjančių išlaidų gynybai pasekme.

Tačiau nuo 1990-ųjų vidurio einamosios sąskaitos disbalansas, atrodo, atspindi kitus, sudėtingesnius veiksnius.

Verslo ir valdžios sektoriaus tendencijos

Verslo sektoriaus ir valdžios sektoriaus grynosios santaupos, išreikštos BVP procentine dalimi, 1996–2008 m. buvo beveik veidrodiniai atspindžiai. Technologijų burbulo metu verslas daug investavo ir turėjo didėjantį santaupų deficitą, o valdžia perėjo prie pertekliaus.

Kai burbulas sprogo, tendencija pasikeitė: įmonių grynosios santaupos tapo teigiamos, o valdžios sektoriaus fiskalinis balansas smarkiai pablogėjo. Tuo tarpu namų ūkių sektorius palaipsniui mažino taupymo normą.

Pasaulinės finansų krizės poveikis

Po 2008 m. pabaigos pasaulinės finansų krizės namų ūkiai ir įmonės smarkiai sumažino išlaidas ir padidino santaupas, o valdžios sektoriaus deficitas išaugo iki daugiau nei 12 % BVP.

Atsigavimas po krizės

Nuo 2012 m., ekonomikai atsigaunant po finansų krizės, valdžios sektoriaus skolinimasis sumažėjo iki penkių procentų BVP. Šiuo laikotarpiu ir namų ūkiai, ir įmonės išlaikė didesnę taupymo normą nei prieš finansų krizę.