Rikardo ir Hekšerio-Olino lyginamojo pranašumo modeliai

Aptariant absoliutų ir lyginamąjį pranašumą bei specializacijos teikiamą naudą, būtina paminėti dvi svarbias prekybos teorijas: Rikardo modelį ir Heckscherio-Ohlino modelį. Šie modeliai grindžiami technologijų ir gamybos veiksnių skirtumais tarp šalių. Nors jų prielaidos realiame pasaulyje gali būti nevisiškai įgyvendintos, jie suteikia vertingų įžvalgų apie prekybos dėsningumus ir veiksnius.

Rikardo modelis ir lyginamasis pranašumas

Adamas Smithas teigė, kad šalis gali gauti naudos iš prekybos, jei turi absoliutų pranašumą tam tikros prekės gamyboje. Davidas Ricardo išplėtė šią idėją, teigdamas, kad net jei šalis neturi absoliutaus pranašumo, ji vis tiek gali gauti naudos iš prekybos, jei turi lyginamąjį pranašumą gaminant tam tikrą prekę.

Ricardo modelyje darbas yra vienintelis kintamas gamybos veiksnys. Lyginamasis pranašumas kyla iš darbo našumo skirtumų, kurie atspindi esminius technologijų skirtumus. Šalis, kurios alternatyvieji kaštai gaminant prekę yra mažesni, turi lyginamąjį pranašumą tos prekės gamyboje ir specializuojasi jos gamyboje.

Jei šalyse yra skirtingi dydžiai, mažesnė šalis gali visiškai specializuotis, tačiau gali nepatenkinti visos prekės paklausos. Todėl didesnė šalis gali ne specializuotis visiškai, gamindama ir eksportuodama prekę, kurioje turi lyginamąjį pranašumą, bet vis dar gamindama ir vartodama prekę, kurioje turi lyginamąjį trūkumą.

Svarbu suprasti, kad nors technologijų skirtumai tam tikru metu gali būti pagrindinis lyginamojo pranašumo šaltinis. Kitos šalys gali sumažinti technologinį atotrūkį ar net įgyti pranašumą. Pavyzdžiui, informacinių technologijų paslaugų perkėlimas iš išsivysčiusių šalių į Indiją. Iliustruoja, kaip lyginamasis pranašumas gali keistis laikui bėgant. Šį pokytį palengvino didėjantis Indijos aukštos kvalifikacijos ir santykinai mažai apmokamos darbo jėgos kiekis. Telekomunikacijų infrastruktūros plėtra ir vyriausybės prekybos liberalizavimo politika 1990-aisiais.

Heckscherio-Ohlino modelis ir veiksnių gausa

Heckscherio-Ohlino modelyje, dar vadinamame gamybos veiksnių proporcijų teorija, tiek kapitalas, tiek darbas yra kintami gamybos veiksniai. Tai reiškia, kad kiekviena prekė gali būti gaminama naudojant skirtingus darbo ir kapitalo derinius. Pagal šį modelį, šalių santykinio gamybos veiksnių gausos skirtumai lemia lyginamąjį pranašumą.

Modelis daro prielaidą, kad kiekvienos pramonės šakos technologija yra vienoda visose šalyse, tačiau skiriasi tarp pramonės šakų. Pagal teoriją, šalis turi lyginamąjį pranašumą gaminant prekes, kurių gamyboje intensyviai naudojamas gaususis veiksnys, ir linkusi specializuotis bei eksportuoti tą prekę.

Šalis yra santykinai gausiai aprūpinta kapitalu, jei jos kapitalo ir darbo santykis yra didesnis nei prekybos partnerės. Tai reiškia, kad šalis, kurioje darbo jėgos yra daug, eksportuos darbui imlias prekes ir importuos kapitalui imlias prekes. Pavyzdžiui, tekstilės ir drabužių gamyba yra darbui imli, todėl tokios šalys kaip Kinija ir Indija, turinčios gausią darbo jėgą, eksportuoja šiuos produktus.

Gamybos veiksnių intensyvumo pavyzdys

Santykinį gamybos veiksnių intensyvumą galime iliustruoti tokiu pavyzdžiu: 2002 m. Kanados popieriaus pramonėje vienam darbuotojui teko 118 777 Kanados dolerių kapitalo, o drabužių gamybos sektoriuje – tik 8 954 Kanados doleriai. Tai rodo, kad popieriaus gamyba yra labiau kapitalui imli nei drabužių gamyba. Kanada, būdama santykinai gausiai aprūpinta kapitalu palyginti su Tailandu, eksportuoja kapitalui imlų popierių į Tailandą ir importuoja darbui imlius drabužius iš Tailando.

Pajamų perskirstymas per prekybą

Heckscherio-Ohlino modelis, turėdamas du gamybos veiksnius – darbą ir kapitalą – leidžia analizuoti pajamų perskirstymą per prekybą. Gamybos veiksnių paklausa yra išvestinė, nes ji priklauso nuo prekių, kurias jie padeda gaminti, paklausos. Šaliai atsivėrus prekybai, gaususis veiksnys laimi, o retasis praranda.

Tai atsitinka todėl, kad prekyba keičia prekių kainas: eksportuojamos prekės kaina didėja, o importuojamos – mažėja. Šie kainų pokyčiai veikia veiksnių, naudojamų gaminti importo ir eksporto prekes, paklausą, todėl keičiasi ir jų gaunamos pajamos.

Pavyzdys: prekybos poveikis pajamoms

Pavyzdžiui, atidarius prekybą tarp Jungtinės Karalystės ir Indijos, JK padidino mašinų gamybą, kuri yra kapitalui imli pramonė, ir sumažino drabužių gamybą. Indija elgėsi priešingai. JK mašinų kaina padidėjo, palyginti su drabužiais. Šis santykinis kainų pokytis ir su juo susijęs gamybos poslinkis lėmė pajamų perskirstymą iš darbo į kapitalą JK. Indijoje mašinos tapo pigesnės, palyginti su drabužiais, gamyba perėjo prie drabužių, o pajamos perskirstytos iš kapitalo į darbą.

Pastebėkite, kad kiekvienoje šalyje santykinai pigi prekė ir pigus gamybos veiksnys brangsta atvėrus prekybą. Tai kelia klausimą: ar laisva prekyba, suvienodindama prekių kainas tarp šalių, suvienodina ir gamybos veiksnių kainas? Paprastame Heckscherio-Ohlino modelyje su vienarūšiais produktais, vienarūšiais veiksniais ir vienodomis technologijomis atsakymas yra „taip“: absoliučios ir santykinės veiksnių kainos susilygina abiejose šalyse esant laisvai prekybai.

Realusis pasaulis ir veiksnių kainos

Tačiau realiame pasaulyje veiksnių kainos visiškai nesusilygina net esant laisvai prekybai, nes ne visos modelio prielaidos yra įgyvendinamos. Vis dėlto svarbu pažymėti, kad tarptautinėje prekyboje veiksnių kainos ilgainiui linkusios artėja viena prie kitos.

Pokyčiai veiksnių gausoje ir prekybos modeliai

Gamybos veiksnių aprūpinimo pokyčiai gali keisti prekybos modelius ir sukurti pelningų investavimo galimybių. Pavyzdžiui, 1967 m. Japonija turėjo lyginamąjį pranašumą nekvalifikuoto darbo reikalaujančių prekių gamyboje, tokių kaip tekstilė ir drabužiai. Meier (1998) pažymi, kad iki 1980 m. Japonija labai padidino kvalifikuotos darbo jėgos kiekį ir įgijo lyginamąjį pranašumą kvalifikuotai darbo jėgai imlių produktų, ypač neelektrinių mašinų, gamyboje.

Technologijos ir veiksnių gausa: papildantys veiksniai

Svarbu suprasti, kad tiek technologiniai skirtumai, kaip pabrėžiama Rikardo modelyje, tiek veiksnių gausos skirtumai, kaip pabrėžiama Heckscherio-Ohlino modelyje, yra svarbūs prekybos varikliai. Jie papildo vienas kitą ir nėra vienas kitam prieštaraujantys. Be to, skoniai ir preferencijos gali skirtis tarp šalių ir keistis laikui bėgant, taip pat paveikdami prekybos modelius ir srautus.