Tarptautinės prekybos nauda ir sąnaudos

Ankstesniuose skyriuose buvo aprašytas pasaulinės prekybos augimas ir didėjanti nacionalinių ekonomikų tarpusavio priklausomybė. Ar prekyba buvo naudinga? Apie tarptautinės prekybos naudą ir sąnaudas plačiai diskutuojama. Pagrindiniai argumentai, palaikantys tarptautinę prekybą, yra šie: šalys gauna naudos iš mainų ir specializacijos. Pramonės patiria didesnę masto ekonomiją, namų ūkiai ir įmonės turi didesnę produktų įvairovę, didėja konkurencija, o ištekliai paskirstomi efektyviau. Mainų nauda atsiranda tada, kai prekyba leidžia kiekvienai šaliai gauti didesnę kainą už savo eksportą (ir didesnį pelną) ir (arba) mokėti mažesnę kainą už importuojamas prekes. Užuot tas prekes gaminus šalies viduje didesnėmis sąnaudomis (t. y. mažiau efektyviai). Šie mainai savo ruožtu lemia efektyvesnį išteklių paskirstymą. Nes kiekviena šalis padidina eksportuojamų prekių gamybą ir sumažina importuojamų prekių gamybą. Toks efektyvumas leidžia vartoti didesnį prekių kiekį, todėl didėja bendra gerovė. Tai, kad prekyba didina bendrąją gerovę, nereiškia, jog kiekvieno atskiro vartotojo ir gamintojo padėtis pagerėja. Tai reiškia, kad laimėtojai teoriškai galėtų kompensuoti pralaimėjusiems ir vis tiek likti geresnėje padėtyje.

Prekyba taip pat didina efektyvumą, skatindama specializaciją pagal lyginamąjį pranašumą. Tradiciniai prekybos modeliai, tokie kaip Rikardo ir Heckscherio–Ohlinio modeliai, akcentuoja specializaciją ir prekybą pagal lyginamąjį pranašumą. Atsirandantį dėl technologijų ir veiksnių pasiūlos skirtumų.

Nauji prekybos modeliai ir vidaus pramonės prekybos privalumai

Naujesni prekybos modeliai pabrėžia prekybos naudą, kylančią iš masto ekonomijos, didesnės produktų įvairovės ir didesnės konkurencijos. Atviroje ekonomikoje padidėjusi užsienio įmonių konkurencija mažina vidaus įmonių monopolinę galią ir verčia tapti efektyvesnėmis, palyginti su uždara ekonomika. Pramonės šakos, kurioms būdinga didėjanti masto grąža (pavyzdžiui, automobilių ir plieno pramonė), gauna naudos iš padidėjusios rinkos, kai šalis pradeda prekiauti, nes didėjant gamybos apimčiai mažėja vidutinės gamybos sąnaudos. Monopolinės konkurencijos prekybos modeliai buvo naudojami paaiškinti, kodėl tarp šalių toje pačioje pramonės šakoje vyksta reikšminga abipusė prekyba (vadinama vidaus pramonės prekyba). Vidaus pramonės prekyba vyksta tada, kai šalis eksportuoja ir importuoja tos pačios prekių kategorijos ar klasifikacijos prekes.

Monopolinė konkurencija ir prekybos nauda

Monopolinės konkurencijos pramonėje yra daug įmonių; kiekviena įmonė gamina unikalų ar diferencijuotą produktą, nėra įėjimo ar išėjimo kliūčių, o ilgalaikis ekonominis pelnas yra nulis. Tokiu modeliu, net jei šalys yra panašios, jos gauna naudos iš prekybos, nes kiekviena šalis koncentruojasi į vienos ar kelių prekių rūšių gamybą ir eksportą, o kitas rūšis importuoja. Pavyzdžiui, Europos Sąjunga eksportuoja ir importuoja įvairių tipų automobilius. Vartotojai gauna naudos iš didesnės galutinių prekių įvairovės. Įmonės gauna naudos iš didesnės masto ekonomijos, nes tiek ES, tiek už jos ribų esančios įmonės gali parduoti savo prekes abiejose rinkose. Taigi, masto ekonomija leidžia įmonėms pasinaudoti didesne rinkos apimtimi ir dėl prekybos patirti mažesnes vidutines gamybos sąnaudas.

Prekybos liberalizavimo įtaka BVP, inovacijoms ir pramonės efektyvumui

Tyrimai rodo, kad prekybos liberalizavimas gali padidinti tikrąjį (t. y. infliacijai pakoreguotą) BVP, nors dėl šio ryšio stiprumo vis dar diskutuojama. Teigiamas prekybos poveikis BVP gali atsirasti dėl efektyvesnio išteklių paskirstymo, mokymosi veikloje, didesnio produktyvumo, žinių sklaidos ir dėl prekybos sukeltų politikos ir institucijų pokyčių, kurie veikia inovacijų paskatas. Pramonės šakose, kuriose vyksta „mokymasis veikloje“, pavyzdžiui, puslaidininkių pramonėje, vieneto gamybos sąnaudos mažėja didėjant gamybos apimčiai dėl gamybos procese įgytos patirties ir žinių. Prekyba gali skatinti aktyvesnį idėjų mainus, laisvesnį techninių žinių srautą ir geresnį supratimą apie kintančius vartotojų skonius ir preferencijas pasaulinėse rinkose. Ji taip pat gali prisidėti prie aukštesnės kokybės ir efektyvesnių institucijų bei politikos kūrimo, skatinančių vidaus inovacijas. Pavyzdžiui, Coe ir Helpman (1995) parodė, kad užsienio moksliniai tyrimai ir plėtra (R & D) teigiamai veikia vidaus produktyvumą. Šis poveikis stiprėja, kuo atviresnė ekonomika užsienio prekybai. Jie apskaičiavo, kad apie ketvirtadalį G-7 šalies investicijų į R & D naudos tenka jų prekybos partneriams. Hill (2007) aptaria Šveicarijos kompanijos „Logitech“, gaminančios kompiuterines peles, atvejį. Norėdama laimėti originalios įrangos gamintojo (OEM) sutartis su IBM ir „Apple“, „Logitech“ turėjo kurti inovatyvius dizainus ir užtikrinti didelės apimties gamybą mažomis sąnaudomis. Todėl dešimtojo dešimtmečio pabaigoje jie persikėlė į Taivano regioną, kuris turėjo aukštos kvalifikacijos darbo jėgą, kompetentingus dalių tiekėjus, sparčiai augančią vietinę kompiuterių pramonę ir pasiūlė „Logitech“ vietą mokslo parke už labai konkurencingą kainą. Netrukus po to „Logitech“ sugebėjo gauti „Apple“ sutartį.

Laisvosios prekybos iššūkiai

Laisvosios prekybos priešininkai nurodo galimą didesnę pajamų nelygybę ir darbo vietų praradimą išsivysčiusiose šalyse dėl importo konkurencijos. Šaliai pereinant prie laisvosios prekybos, vidaus pramonės šakose, kurios eksportuoja ar susiduria su importo konkurencija, vyksta pokyčiai. Ištekliai (investicijos) gali tekti perskirstyti į pramonės šaką arba iš jos, atsižvelgiant į tai, ar ta pramonė plečiasi (eksportuotojai), ar traukiasi (susiduria su importo konkurencija). Dėl šio prisitaikymo proceso mažiau efektyvios įmonės gali būti priverstos pasitraukti iš pramonės. O tai gali padidinti nedarbą ir sukurti poreikį perkvalifikuoti atleistus darbuotojus darbui besiplečiančiose pramonės šakose. Priešingai teigiama, kad nors gali būti trumpalaikių ir net vidutinio laikotarpio sąnaudų. Ilgainiui šie ištekliai greičiausiai bus efektyviau nukreipti į kitas pramonės šakas. Nepaisant to, prisitaikymo procesas beveik neabejotinai užkrauna išlaidas tam tikroms suinteresuotųjų šalių grupėms.