Tarptautinis valiutos fondas

Einamosios sąskaitos deficitas rodo, kad ekonomikoje trūksta grynųjų santaupų, ir jį galima spręsti taikant politiką, skirtą vidaus paklausos mažinimui. Tačiau toks požiūris gali turėti neigiamų pasekmių šalies užimtumui. Tarptautinis valiutos fondas (IMF) yra pasirengęs skolinti užsienio valiutas šalims narėms, kad padėtų joms per reikšmingų išorės deficitų laikotarpius. Narių įneštas aukso ir valiutų fondas suteikia IMF reikiamus išteklius šioms skolinimo operacijoms vykdyti. Lėšos skolinamos tik griežtomis sąlygomis, o skolinančių šalių makroekonominė politika nuolat stebima. Pagrindinė IMF misija yra užtikrinti tarptautinės pinigų sistemos stabilumą—valiutų kursų ir tarptautinių mokėjimų sistemą, leidžiančią šalims pirkti prekes ir paslaugas viena iš kitos. Konkrečiau, IMF:

• Teikia forumą tarptautinėms pinigų problemoms spręsti.
• Palengvina tarptautinės prekybos augimą ir skatina užimtumą, ekonominį augimą bei skurdo mažinimą.
• Remia valiutų kursų stabilumą ir atvirą tarptautinių mokėjimų sistemą.
• Prireikus laikinai skolina užsienio valiutą narėms, taikydamas tinkamas apsaugos priemones, kad padėtų joms spręsti mokėjimų balanso problemas.

IMF vaidmuo po 2007–2009 m. finansų krizės

2007–2009 m. pasaulinė finansų krizė parodė, kad net ir labiausiai išsivysčiusiose šalyse negalima laikyti savaime suprantamu nei vidaus, nei tarptautinio finansinio stabilumo. Atsižvelgdamas į šiuos įvykius, IMF iš naujo apibrėžė ir pagilino savo veiklą:

• Sustiprino skolinimo priemones: IMF patobulino savo skolinimo galimybes, kad geriau aptarnautų savo nares. Vykdydamas plataus masto skolinimo praktikos reformą, jis taip pat pakeitė būdą, kaip bendradarbiauja su šalimis struktūrinių ekonomikos reformų klausimais. Šiame kontekste jis padvigubino šalių narių galimybes naudotis fondo ištekliais ir supaprastino skolinimo metodiką, siekdamas sumažinti skolinimosi stigmą šalims, kurioms reikia finansinės pagalbos.
• Pagerino pasaulio, regionų ir šalių ekonomikos stebėseną: IMF ėmėsi kelių žingsnių, kad pagerintų ekonominę ir finansinę priežiūrą—savo sistemą. Pagal kurią teikia patarimus šalims narėms makroekonominės politikos klausimais ir įspėja jas apie rizikas ir pažeidžiamumus jų ekonomikose.
• Padeda spręsti pasaulinius ekonominius disbalansus: IMF analizė apie pasaulio ekonomikos raidą suteikia finansų ministrams ir centrinių bankų valdytojams bendrą pagrindą diskutuoti apie pasaulio ekonomiką.
• Analizuoja kapitalo rinkų pokyčius: IMF skiria daugiau išteklių pasaulio finansų rinkų ir jų sąsajų su makroekonomine politika analizei. Jis taip pat siūlo mokymus šalių pareigūnams, kaip valdyti jų finansų sistemas, pinigų ir valiutų režimus bei kapitalo rinkas.
• Vertina finansų sektoriaus pažeidžiamumus: Atsparios ir gerai reguliuojamos finansų sistemos yra būtinos makroekonominiam stabilumui pasaulyje, kuriame nuolat didėja kapitalo srautai. IMF ir Pasaulio bankas kartu vykdo vertinimo programą, siekdami įspėti šalis apie jų finansų sektoriaus pažeidžiamumus ir rizikas.

IMF poveikis investicijų aplinkai

Iš investicijų perspektyvos, IMF padeda kontroliuoti konkrečių šalių rinkos riziką ir pasaulinę sisteminę riziką. Pavyzdžiui yra Graikijos valstybės skolos krizė, kuri grasino destabilizuoti visą Europos bankų sistemą. 2010 m. pradžioje pagrindinės reitingų agentūros sumažino Graikijos valstybės skolos reitingą iki neinvesticinio lygio. Dėl rimtų susirūpinimų dėl Graikijos viešojo sektoriaus skolos tvarumo. Sumažinus reitingą, Graikijos vyriausybės obligacijų pajamingumas smarkiai padidėjo, ir tarptautinėse kapitalo rinkose kilo rimtų abejonių dėl šalies gebėjimo re-finansuoti savo skolą. Kai kurių kitų Europos šalių obligacijų vertė sumažėjo, o akcijų rinkos visame pasaulyje smuko dėl plintančių nuogąstavimų dėl galimo Graikijos nemokumo.

Graikijos valstybės skolos reitingo sumažinimas buvo ilgalaikių ir didėjančių biudžeto deficitų, kuriuos Graikijos vyriausybė turėjo prieš ir po šalies įstojimo į Europos pinigų sąjungą (EMU) 2001 m., pasekmė. Dauguma biudžeto trūkumų atsirado dėl didelių išlaidų viešojo sektoriaus darbo vietoms, pensijoms ir kitoms socialinėms išmokoms bei nuolatinio mokesčių vengimo. Pranešimai, kad Graikijos vyriausybė nuolat ir sąmoningai klaidingai pateikdavo oficialią ekonominę ir biudžeto statistiką, dar labiau sumažino pasitikėjimą Graikijos vyriausybės obligacijomis tarptautinėse finansų rinkose.

Susidūrusi su įsipareigojimų nevykdymo grėsme, Graikijos vyriausybė paprašė aktyvuoti bendrą Europos Sąjungos ir IMF pagalbos paketą, ir buvo pasiektas paskolos susitarimas tarp Graikijos, kitų EMU narių ir IMF. Susitarimas apėmė neatidėliotiną 45 mlrd. eurų paskolą, kuri turėjo būti suteikta 2010 m., su galimybe gauti daugiau lėšų vėliau. Iš viso buvo sutarta dėl 110 mlrd. eurų, priklausomai nuo griežtų ekonominės politikos sąlygų, įskaitant darbo užmokesčio ir išmokų mažinimą, viešojo sektoriaus darbuotojų pensinio amžiaus didinimą, viešųjų pensijų apribojimus, tiesioginių ir netiesioginių mokesčių didinimą bei reikšmingą valstybės valdomų įmonių mažinimą. Teikdamas sąlygines neatidėliotinas paskolas Graikijos vyriausybei ir kartu su Europos Sąjunga parengdamas bendrą programą, kaip pasiekti fiskalinį konsolidavimą, IMF užkirto kelią užkrečiamai valstybės skolų krizių bangai pasaulio kapitalo rinkose.

IMF vaidmuo Azijos finansų krizės metu

Kitas IMF veiklos pavyzdys yra Rytų Azijos finansų krizė 1990 pabaigoje. Ji prasidėjo 1997 m. liepos mėn., kai Tailandas buvo priverstas atsisakyti savo valiutos pririšimo prie JAV dolerio. Vėliau valiutų devalvacija smogė kitoms Rytų Azijos šalims, turinčioms panašių mokėjimų balanso problemų, tokioms kaip Pietų Korėja, Malaizija, Filipinai ir Indonezija. Jos turėjo nuolatinius ir didėjančius einamosios sąskaitos deficitus, daugiausia finansuojamus trumpalaikėmis kapitalo įplaukomis, ypač vietos bankų skolinimusi tarptautinėse finansų rinkose. Išorinis finansavimas buvo populiarus dėl žemų užsienio, ypač JAV, palūkanų normų ir fiksuotų valiutos kursų derinio.

Lengvai iš užsienio gaunami pinigai lėmė neapdairias investicijas, kurios prisidėjo prie perteklinių pajėgumų keliose pramonės šakose ir išpūstų kainų nekilnojamojo turto ir akcijų rinkose. IMF atėjo į pagalbą nukentėjusioms šalims, suteikdamas dideles paskolas, kartu su politika, skirta kontroliuoti vidaus paklausą, įskaitant fiskalinio griežtumo priemones ir griežtesnę pinigų politiką.