Įspėjamieji valiutos krizės požymiai

Jeigu kapitalo įplaukos staiga sustoja, gali kilti finansų krizė: ekonomika susitraukia, turto vertė krinta, o valiuta sparčiai nuvertėja. Istorijoje gausu pavyzdžių, kai valiuta per trumpą laiką patiria milžinišką pardavimo spaudimą. Pavyzdžiui, nuo 2008 m. rugpjūčio iki 2009 m. vasario net 23 valiutos JAV dolerio atžvilgiu nuvertėjo 25 % ar daugiau. Tarp jų buvo ir išsivysčiusių rinkų valiutų, tokių kaip Australijos, Švedijos, Jungtinės Karalystės (nuvertėjo 35 % ir daugiau), bei besiformuojančių rinkų Brazilijos, Rusijos ir Pietų Korėjos valiutų, kurios nuvertėjo daugiau nei 50 %.

Netikėtas krizės staigumas ir investuotojų reakcija

Valiutų krizės dažnai įvyksta staiga ir nustebina daugelį investuotojų. Vos prasidėjus pardavimų bangai, tiek investuotojai, tiek skolininkai priversti nedelsdami keisti savo pozicijas, kad išvengtų didelių nuostolių. Tarkime, prekiautojas, sudaręs „carry trade“ sandorį, yra pirkęs Brazilijos realus ir pasiskolinęs JAV dolerių. Pradėjus realui silpnėti, jis norės nutraukti sandorį, parduoti realus ir pirkti dolerius. Panašiai ir Brazilijos subjektas, pasiskolinęs JAV doleriais, turės parduoti realus ir pirkti dolerius, kad galėtų padengti būsimus dolerinius įsipareigojimus. Abi šios situacijos sukelia dar didesnį spaudimą jau nuvertėjusiai valiutai. Būtent masinė pažeidžiamų pozicijų likvidacija, dažnai dar paspartinama spekuliacinių užsienio investuotojų veiksmų, lemia itin didelius valiutų kursų svyravimus krizės metu.

Ankstyvojo perspėjimo sistemų paieškos ir skirtingi požiūriai

Dauguma krizių anksčiau nebuvo laiku nuspėtos, todėl nemenkos pastangos skirtos ankstyvojo perspėjimo sistemų kūrimui. Tačiau čia kyla sunkumų, nes požiūriai į esmines valiutų krizių priežastis smarkiai skiriasi. Viena mokykla teigia, jog valiutų krizes paprastai lemia blogėjantys ekonominiai pagrindai, kita – kad jos gali kilti iš esmės be aiškių nepalankių pokyčių anksčiau.

Jei, remiantis pirmąja mokykla, krizes dažnai lydi nuspėjami ekonominių rodiklių prastėjimai, tuomet teoriškai galima sukurti ankstyvojo perspėjimo sistemą, padedančią nustatyti valiutos pažeidžiamumą. Tačiau antroji mokykla pabrėžia, kad net ir geros būklės šalių valiutos kartais gali būti atakuojamos be akivaizdžių išankstinių signalų. Tokie įvykiai gali kilti dėl staigių, neigiamų rinkos nuotaikų pokyčių, savarankiškai išsipildančių pranašysčių ar „užkrato“, kai krizė iš vienos šalies persimeta kitur. Pavyzdžiui, šalis gali devalvuoti savo valiutą, siekdama išlikti konkurencinga prieš kitą šalį, kuri jau devalvavo savo valiutą. Tokius staigius išorinius poveikius ypač sunku prognozuoti.

Ankstyvojo perspėjimo sistemos naudingumas ir pagrindiniai reikalavimai

Nors neįmanoma sukurti modelio, numatančio visas krizes, ankstyvojo perspėjimo sistema vis tiek gali būti naudinga investuotojams, padėdama geriau valdyti jų traptautinius portfelius ir apsidrausti nuo rizikos. Ideali sistema turėtų:

1. Tiksliai prognozuoti tikras krizes, vengiant klaidingų pavojaus signalų.
2. Naudoti makroekonominius rodiklius, kurių duomenys pasiekiami laiku, kad krizė neįvyktų dar nesuvaidinus perspėjimo signalo.
3. Būti plataus spektro, apimanti daugelį ekonominių veiksnių, nes valiutų krizės kyla ne dėl vieno, o dėl kelių susipynusių problemų.

Ankstyvojo perspėjimo modelių kūrimas ir dažniausi požymiai

Atlikta daugybė tyrimų, kuriais siekta sukurti valiutų krizių ankstyvojo perspėjimo sistemą, paprastai sukuriant modelį su keliolika kintamųjų. Naudoti įvairūs valiutų krizės apibrėžimai ir skirtingi metodai. Vis dėlto kai kuriuose tyrimuose nustatyti šie bendri požymiai:

1. Kapitalo rinkų liberalizacija prieš krizę sudaro sąlygas laisvam kapitalo judėjimui.
2. Dideli užsienio kapitalo srautai (palyginti su BVP) prieš krizę, ypač probleminis trumpalaikis finansavimas užsienio valiuta.
3. Valiutų krizes dažnai lydi bankų krizės (jos gali kilti vienu metu arba viena kitą papildyti).
4. Šalys, kurių valiutų kursai yra fiksuoti ar pusiau fiksuoti, yra jautresnės valiutų krizėms nei tos, kurių valiutų kursai yra plaukiojantys.
5. Artėjant krizei, užsienio valiutos atsargos paprastai sparčiai mažėja.
6. Prieš krizę valiuta dažnai stipriai pabrangsta, palyginti su savo istoriniu vidurkiu.
7. Eksporto ir importo santykis (prekybos sąlygos) dažnai blogėja prieš krizę.
8. Platusis pinigų kiekis ir M2 santykis su bankų atsargomis prieš krizę paprastai auga.
9. Infliacija prieš krizę paprastai yra gerokai didesnė nei ramiu laikotarpiu.

Tarpusavio ryšiai tarp įspėjamųjų požymių

Šie veiksniai dažnai yra tarpusavyje susiję. Pavyzdžiui, kapitalo įplaukos vyksta todėl, kad finansų rinkos liberalizuotos, o vietos bankai skolinasi užsienyje. Jei skola nominuota užsienio valiuta, o vietos valiuta nuvertėja, bankams sunkiau aptarnauti skolą, ypač jei ji yra trumpalaikė. Dėl to užsienio investuotojai gali atsiimti kapitalą, o spekuliantai pardavinėti valiutą, taip dar labiau ją silpnindami. Vyriausybė, norėdama išlaikyti valiutos vertę, gali padidinti palūkanų normas (tai gali pakenkti bankams ir ekonomikai) arba naudoti užsienio atsargas valiutos kursui ginti. Jei vyriausybė negali ar nenori ginti valiutos, kapitalo nutekėjimas ir spekuliaciniai išpuoliai intensyvėja.

Pervertinta valiuta (5–7 veiksniai) mažina eksporto konkurencingumą, o mažėjant eksportui, sumažėja užsienio valiutos įplaukos. Kiti rodikliai taip pat sutampa, sudarydami kompleksinę krizių priežastinę grandinę.

Modelių netobulumas ir sprendimų integracija

Joks modelis nesugeba numatyti visų krizių, kartais jie sukelia ir klaidingus pavojaus signalus. Vis dėlto ankstyvojo perspėjimo sistema gali būti naudinga vertinant ir pasirengiant galimiems neigiamiems scenarijams. Kaip ir naudojant bet kurį analitinį įrankį, šios sistemos taikymas reikalauja integruoti gautus duomenis su kitomis analizėmis bei profesionaliu vertinimu, kurio ne visada įmanoma tiksliai išreikšti skaičiais ar teoriniais modeliais.