Kapitalo srautai ir valiutų kursų nustatymas

Dėl didesnės pasaulio kapitalo rinkų finansinės integracijos ir laisvesnio kapitalo judėjimo per valstybių sienas smarkiai išaugo pasaulinių finansinių srautų svarba nustatant valiutų kursus, palūkanų normas ir bendras turto kainų tendencijas. Yra daug pavyzdžių, kai pasauliniai finansiniai srautai sukėlė arba prisidėjo prie ekstremalių valiutų kursų, palūkanų normų ar turto kainų svyravimų.

Konkretūs pavyzdžiai: „Jenos carry trade“ ir JAV dolerio dominavimas

Pavyzdžiui, 1995–2007 m. dvylikos metų laikotarpiu, kai Japonijos trumpalaikės palūkanų normos buvo itin žemos, susiformavo vadinamoji „jenos carry trade“ strategija. Japonijos ir pasaulio fondų valdytojai skolinosi jenomis, o gautas lėšas investavo kitur, kur palūkanų normos buvo aukštesnės. Tai ilgainiui padėjo reikšmingai sumažinti jenos vertę. Tačiau periodiškai šios pozicijos tapdavo pernelyg didelės ir pažeidžiamos staigių pokyčių. Pavyzdžiui, 1998 m. rudenį masiškas „jenos carry trade“ sandorių atsisakymas lėmė kelių didžiųjų rizikos draudimo fondų žlugimą.

Kitas pavyzdys: XX a. aštuntojo dešimtmečio pirmoje pusėje ryškiai išaugę JAV naudai palankūs pajamingumo skirtumai pritraukė didelius užsienio kapitalo srautus į JAV, kas skatino dolerio kurso kilimą. Panašiai ir dešimtojo dešimtmečio antroje pusėje, pasaulinei paklausai JAV finansiniam turtui (ypač IT sektoriaus plėtros metu JAV akcijoms) didėjant, į JAV plūstelėję kapitalo srautai vėl paskatino staigų dolerio šuolį aukštyn.

Tikrojo pajamingumo skirtumų vaidmuo

Kokį pagrindinį vaidmenį JAV dolerio vertei minėtais laikotarpiais turėjo tikrųjų palūkanų normų skirtumai. Dolerio nuosmukį XX a. septintojo dešimtmečio pabaigoje, staigų kilimą aštuntojo dešimtmečio pirmoje pusėje ir vėlesnį nuosmukį antroje pusėje iš esmės lėmė JAV ir užsienio šalių tikrojo pajamingumo skirtumų pokyčiai. Dolerio smukimas dešimtojo dešimtmečio pirmoje pusėje sutapo su JAV ir užsienio tikrojo pajamingumo skirtumų sumažėjimu, o vėlesnis dolerio kilimas dešimtojo dešimtmečio antroje pusėje atitiko reikšmingą šių skirtumų padidėjimą.

Vokietijos markės ir JAV dolerio kursas (1977 – 1990)

Kapitalo srautų grįžtamumas besiformuojančiose rinkose

Ne kartą pasauliniai kapitalo srautai prisidėjo prie tam tikro „pakilimo“ besiformuojančiose rinkose, kol staiga, neretai be tinkamo įspėjimo, šie srautai pasikeisdavo kryptimi. Toks staigus kapitalo atitraukimas dažnai sukeldavo didelį ekonomikos nuosmukį, valstybės įsipareigojimų nevykdymą, rimtą bankų krizę ir (arba) staigų valiutos nuvertėjimą. Per didelės kapitalo įplaukos dažnai tampa krizės užuomazga, nes prisideda prie nepagrįsto vietinės valiutos brangimo, didžiulio užsienio skolos augimo, turto kainų burbulų, perteklinio vartojimo bei sprogstamai didėjančio einamosios sąskaitos deficito arba pernelyg rizikingų investicijų.

Vyriausybės priemonės kapitalo srautams valdyti

Besiformuojančios rinkos ekonomikos šalys dažnai siekia stabdyti valiutos brangimą dėl pernelyg didelių kapitalo įplaukų, taikydamos kapitalo kontrolę arba parduodamos savo valiutą užsienio valiutų rinkoje. Pavyzdžiui, 2016 m. Brazilijos vyriausybė taikė mokestį užsienio valiutos sandoriams, siekdama kontroliuoti kapitalo srautus ir padidinti biudžeto pajamas. Vis dėlto, valdžios institucijų galimybės visiškai kontroliuoti valiutos kursą yra ribotos – net ir uždraudus investicinius kapitalo srautus, tam tikri srautai bus būtini tarptautinei prekybai. Be to, esant ar atsiradus valiutos juodosioms rinkoms, vyriausybei bus sunku visiškai valdyti oficialų valiutos kursą.

Turkijos liros pavyzdys

Kartais kapitalo srautai, grįsti palūkanų normų skirtumais, nedaro reikšmingo poveikio valiutos kurso tendencijoms. Pavyzdžiui, 2002–2010 m. Turkijos lira susilaukė didelio pasaulinių fondų valdytojų dėmesio dėl labai patrauklių pajamingumo skirtumų – Turkijos ir JAV trumpalaikio pajamingumo skirtumas dažnai siekė daugiau nei 1000 bazinių punktų. Turkijos valdžios institucijos intervencijomis valiutų rinkoje siekė užkirsti kelią liros brangimui, todėl tarptautiniai investuotojai negalėjo gauti lauktos valiutinės naudos. Vis dėlto, ilgoji pozicija Turkijos liroje ir trumpa pozicija JAV doleryje „carry trade“ strategijoje vis tiek generavo ilgalaikę grąžą, daugiausia dėl sukaupto pajamingumo skirtumo.

Ilgalaikiai vienpusiai kapitalo srautai

Vienpusiai kapitalo srautai gali išlikti labai ilgai. Tarkime, didelio pajamingumo, infliacijai jautri besiformuojanti rinka siekia kainų stabilumo ir tvaraus ilgalaikio augimo. Tam ji gali griežtinti pinigų politiką, palaipsniui didindama vidaus palūkanų normas, palyginti su pasaulinėmis normomis. Jei šis griežtinimas bus nuoseklus, santykiniai infliacijos lūkesčiai ilgainiui turėtų mažėti. Dideli nominaliųjų palūkanų normų skirtumai kartu su pamažu mažėjančiais infliacijos lūkesčiais darys spaudimą didelio pajamingumo valiutai brangti, o tai leis ilgą laiką gauti „carry trade“ pelną.

Politinių priemonių įtaka rizikos premijoms ir valiutos vertės vertinimui

Be to, didelio pajamingumo rinkų politikos formuotojai gali skatinti investicijas mažindami fiskalinį deficitą, liberalizuodami finansų rinkas, mažindami kapitalo srautų apribojimus, vykdydami privatizaciją ar gerindami verslo aplinką. Tokia politika mažina investuotojų reikalaujamą rizikos premiją ir didina ilgalaikę jų vertinamą atitinkamos valiutos pusiausvyros vertę.

Pa laipsniškas poveikis ir ilgalaikė kapitalo srautų tąsa

Istoriniai duomenys rodo, kad nominaliųjų palūkanų normų skirtumų poveikis valiutos kursui paprastai pasireiškia pamažu. Pinigų politikos formuotojai linkę lėtai keisti oficialias palūkanų normas, kad išvengtų didelio finansų rinkų sutrikdymo. Dėl šio laipsniško normų reguliavimo ir pamažu kintančių infliacijos lūkesčių bei rizikos premijų užtrunka kelerius metus, kol struktūriniai ekonominiai pokyčiai įsitvirtina ir padidina šalies konkurencingumą. Kadangi šie pagrindiniai veiksniai ilgainiui papildo vienas kitą, ilgalaikių kapitalo srautų bei „carry trade“ grąžos išlikimas tampa tikėtinas.