Portfelio balanso metodas
Šiame skirsnyje dar kartą nagrinėjame fiskalinės politikos poveikį valiutų kursams. Mundell–Fleming modelis, kaip jau minėta, iš esmės yra trumpalaikis valiutų kurso nustatymo modelis. Jame neatsižvelgiama į ilgalaikį biudžeto disbalanso poveikį, atsirandantį dėl nuolatinių fiskalinės politikos priemonių. Portfelio balanso metodas, skirtas valiutų kursų nustatymui, padeda ištaisyti šį trūkumą. Anksčiau aptardami portfelio balanso kanalą, minėjome, kad šalių, turinčių prekybos deficitą, valiutos ilgainiui linkusios nuvertėti. Dabar plačiau paaiškinsime, kaip valiutų kursai kinta per ilgesnį laikotarpį.
Portfelio balanso principai
Portfelio balanso metodu daroma prielaida, kad pasauliniai investuotojai valdo diversifikuotus vidaus ir užsienio turto portfelius, į kuriuos įeina ir obligacijos. Pageidaujamas turto paskirstymas kinta, atsižvelgiant į tikėtiną grąžą ir rizikos vertinimą. Esant nuolat didėjančiam vyriausybės biudžeto deficitui, vidaus obligacijų pasiūla didėja. Investuotojai šias obligacijas sutiks laikyti tik tuo atveju, jei jiems bus kompensuojama per didesnę tikėtiną grąžą. Ši grąža gali būti užtikrinta:
- Didesnėmis palūkanų normomis ir (arba) didesne rizikos premija.
- Neatidėliotinu valiutos nuvertėjimu iki tokio lygio, kad ateityje būtų galima tikėtis pelno dėl vėliau pakilsiančios valiutos vertės.
- Šių dviejų veiksnių deriniu.
Būtent antrasis mechanizmas, reikalaujantis valiutos koregavimų, yra portfelio balanso metodo esmė.
Ilgalaikės įžvalgos
Viena svarbiausių portfelio balanso modelio pateikiamų įžvalgų yra ta, kad vyriausybės, kurios ilgą laiką turi didelius biudžeto deficitus, ilgainiui gali susidurti su savo valiutos vertės sumažėjimu.
Mundell–Fleming ir portfelio balanso derinys
Mundell–Fleming ir portfelio balanso modelius galima sujungti į vieną integruotą sistemą. Joje ekspansinė fiskalinė politika didelio kapitalo mobilumo sąlygomis trumpuoju laikotarpiu gali būti palanki valiutai, tačiau ilguoju laikotarpiu gali jai pakenkti.
1 pav. Trumpalaikė ir ilgalaikė valiutų kursų reakcija į fiskalinės politikos pokyčius
Kaip iliustruoja 1 pav., pradėjus vykdyti ekspansinę fiskalinę politiką, šalies valiuta gali iš pradžių brangti. Tačiau laikui bėgant didėjantis deficitas ir kylančios vyriausybės skolinimosi apimtys paskatins rinkos dalyvius suabejoti, kaip skola bus finansuojama. Jei skola pasieks, rinkos manymu, netvarų lygį, gali kilti lūkestis, jog centrinis bankas bus priverstas „monetizuoti“ skolą – pirkti vyriausybės obligacijas už naujai išleistus pinigus. Toks scenarijus neišvengiamai pakeistų pradinį valiutos brangimą staigiu jos nuvertėjimu.
Kita vertus, rinka gali manyti, kad vyriausybė galiausiai bus priversta keisti politikos kryptį ir imtis griežtesnės, ilgam laikui tvarios fiskalinės politikos priemonių. Tokiu atveju ateities lūkesčiai dėl fiskalinio suvaržymo taip pat gali paveikti valiutos kurso dinamiką per ilgesnį laiką.
