Užsienio valiutų rinkos sąvokos
Pirmiausia trumpai apžvelgsime kai kurias pagrindines užsienio valiutų (FX) rinkos taisykles. Šiame skirsnyje aptarsime:
- valiutų kursų užrašymo ir kainų nustatymo pagrindus,
- arbitražinio kainų nustatymo apribojimus neatidėliotinų valiutų (spot) kursų kotiruotėms,
- išankstinių sandorių kursus ir padengtųjų palūkanų normų paritetą.
Valiutos kursas – tai bazinės valiutos kaina, išreikšta kainos valiuta. Pavyzdžiui, USD/EUR kursas 1,3650 reiškia, kad euras (bazinė valiuta) kainuoja 1,3650 JAV dolerio. Valiutų kursų užrašymo būdas įvairiuose šaltiniuose gali labai skirtis, o kartais tas pats užrašas gali reikšti visiškai skirtingus dalykus. Skaitytojas turėtų žinoti, kad čia vartojama notacija gali skirtis nuo kitur pasitaikančios. Siekiant aiškumo, šiame tekste valiutų kursai bus pateikiami „P/B“ formatu, kur „B“ – bazinė valiuta, o „P“ – kainos valiuta.
Neatidėliotino valiutos keitimo (spot) sandoriai
Neatidėliotinas valiutos kursas paprastai naudojamas atsiskaitymui antrą darbo dieną po sandorio sudarymo (T+2). Užsienio valiutų rinkose, kaip ir kitose finansų rinkose, rinkos dalyviams pateikiama dvipusė kaina – pirkimo (bid) ir pardavimo (offer, dar vadinama paklausos) kainos, kurias nurodo potencialios sandorio šalys. Pirkimo kaina – tai kaina (kainos valiuta), už kurią sandorio šalis nori pirkti vieną bazinės valiutos vienetą. Pardavimo kaina – tai kaina (taip pat išreikšta kainos valiuta), už kurią sandorio šalis nori parduoti vieną bazinės valiutos vienetą. Pavyzdžiui, atsižvelgdamas į kliento užklausą, brokeris gali nurodyti dvipusę neatidėliotino USD/EUR kurso kainą 1,3648/1,3652. Tai reiškia, kad brokeris yra pasirengęs sumokėti 1,3648 JAV dolerio už eurą (pirkimo kaina) ir parduoti eurą už 1,3652 JAV dolerio (pardavimo kaina).
Dvipusės (pirkimo/pardavimo) kainos ypatybės
- Pardavimo (offer) kaina visada yra didesnė už pirkimo (bid) kainą. Pirkimo ir pardavimo kainų skirtumas – tai atlygis, kurio siekia rinkos dalyviai, teikdami užsienio valiutą kitiems rinkos dalyviams.
- Šalis, prašanti dvipusės kainos, turi teisę (bet ne pareigą) vykdyti sandorį už pirkimo kainą (pardavimas bazinės valiutos) arba pardavimo kainą (pirkimas bazinės valiutos), kurią nurodo brokeris. Jei šalis nusprendžia sudaryti sandorį šiomis kainomis, sakoma, kad ji „pataikė į pirkimo kainą“ (kai bazinė valiuta parduodama) arba „sumokėjo pardavimo kainą“ (kai bazinė valiuta perkama).
Tarpbankinė rinka
Šiame kontekste svarbu atskirti kainodarą, kurią klientas gauna iš brokerio, nuo kainodaros, kurią brokeris gauna iš tarpbankinės rinkos. Brokeriai perka ir parduoda užsienio valiutą vieni iš kitų tarpbankinėje rinkoje. Šis pasaulinis profesionalių dalyvių tinklas leidžia brokeriams koreguoti savo valiutų atsargas ir riziką, paskirstyti užsienio valiutą galutiniams vartotojams, kuriems jos reikia, bei perleisti valiutos kurso riziką tiems rinkos dalyviams, kurie nori ją prisiimti. Tarpbankinė rinka paprastai apima ne mažesnius nei 1 mln. bazinės valiutos vienetų sandorius, tačiau sandorių apimtys gali būti ir didesnės.
Pirkimo ir pardavimo kainų skirtumas, kurį brokeris siūlo daugumai klientų, paprastai yra kiek didesnis nei tarpbankinėje rinkoje. Dauguma valiutų, išskyrus jeną, kotiruojamos keturių skaitmenų po kablelio tikslumu. Ketvirtas skaitmuo po kablelio (0,0001) vadinamas „pipu“. Jena dažniausiai kotiruojama tik dviejų skaitmenų po kablelio tikslumu; antras skaitmuo po kablelio (0,01) jenos kotiruotėse taip pat vadinamas pipu.
Pavyzdys: skirtumo nustatymas
Jei tarpbankinėje USD/EUR neatidėliotinų sandorių rinkoje kotiruotė yra 1,3649/1,3651 (dviejų pipų skirtumas), brokeris klientui gali pasiūlyti 1,3648/1,3652 (keturių pipų skirtumas) spot kainą. Kai brokeris perka bazinę valiutą iš kliento, jis paprastai tikisi greitai parduoti ją tarpbankinėje rinkoje, taip kompensuodamas riziką ir, tikėtina, gaudamas pelno. Tęsiant pavyzdį, jei klientas parduoda eurus brokeriui už 1,3648 JAV dolerio, brokeris turi „ilgąją“ EUR poziciją ir „trumpąją“ USD poziciją. Norėdamas ją padengti, brokeris parduoda eurus tarpbankinėje rinkoje už 1,3649 JAV dolerio. Taip brokeris įsigijo eurus iš kliento už 1,3648 JAV dolerio ir pardavė juos tarpbankinėje rinkoje už 1,3649 JAV dolerio, pelnydamas 0,0001 JAV dolerio (vieną pipą) už kiekvieną eurą. Vienas pipas reiškia 100 JAV dolerių pelną už kiekvieną iš kliento nupirktą milijoną eurų. Jei klientas būtų „sumokėjęs pardavimo kainą“ (1,3652), brokeris galėtų tarpbankinėje rinkoje sumokėti pardavimo kainą (1,3651) ir vėl uždirbti vieną pipą.
Pirkimo/pardavimo skirtumo priklausomybė nuo veiksnių
Pirkimo ir pardavimo kainų skirtumas, kurį brokeriai siūlo klientams, gali labai skirtis ir kisti laikui bėgant. Šis skirtumas daugiausia priklauso nuo trijų veiksnių:
- Tarpbankinės rinkos pirkimo/pardavimo skirtumo dviejų atitinkamų valiutų porai,
- Sandorio dydžio,
- Prekiautojo ir kliento tarpusavio santykių.
Pažvelkime į kiekvieną veiksnį išsamiau.
Likvidumas ir tarpbankinės rinkos skirtumas
Tarpbankinėje rinkoje pirkimo ir pardavimo kainų skirtumas priklauso nuo likvidumo. Likvidumą lemia keli veiksniai:
1. Valiutų pora. Kai kurių valiutų porų rinkos dalyvavimas yra didesnis nei kitų. Pagrindinės valiutų poros (pvz., USD/EUR, JPY/USD, USD/GBP) yra labai likvidžios – daug rinkos dalyvių visame pasaulyje siūlo savo kainas. Kitų, mažiau žinomų valiutų kryžminių kursų rinkos dalyvavimas yra mažesnis, tad pirkimo/pardavimo skirtumas didesnis.
2. Paros laikas. Tarpbankinės valiutų rinkos yra likvidžiausios, kai atviri pagrindiniai prekybos centrai. Londono ir Niujorko darbo valandos sutampa maždaug nuo 8:00 iki 11:00 Niujorko laiku – tuomet likvidumas didžiausias. Po Londono uždarymo, likvidumas Niujorko popietę mažėja. Azijos sesija prasideda, kai atsidaro Tokijo, Singapūro ir Honkongo rinkos (apie 19:00 Niujorko laiku), tačiau daugeliui valiutų porų Azijos sesija nėra tokia likvidi. Nors valiutų rinka veikia 24 val. per parą darbo dienomis, likvidumas tarp Niujorko uždarymo ir Azijos atidarymo dažnai labai sumažėja.
Standartinis laikas ir apytikslės FX prekybos valandos pagrindinėse rinkose: Nuo vidurnakčio iki vidurnaktis (Londono laiku)
| Tokyo | 09:00 | 13:00 | 17:00 | 21:00 | 01:00 Day+1 | 05:00 Day+1 | 09:00 Day+1 |
| London | 00:00 | 04:00 | 08:00 | 12:00 | 16:00 | 20:00 | 24:00 |
| New York | 19:00 Day–1 | 23:00 Day–1 | 03:00 | 07:00 | 11:00 | 15:00 | 19:00 |
3. Rinkos nepastovumas. Kaip ir bet kurioje finansų rinkoje, didėjant neapibrėžtumui dėl kainodaros veiksnių, pagrindiniai rinkos dalyviai mažina riziką arba reikalauja didesnės kainos už jos prisiėmimą. Valiutų rinkoje tai reiškia platesnį pirkimo/pardavimo skirtumą. Geopolitiniai įvykiai, rinkos griūtys ar svarbių duomenų paskelbimas gali paveikti skirtumus ir likvidumą.
Sandorio dydis
Sandorio dydis taip pat daro įtaką pirkimo/pardavimo skirtumui. Paprastai kuo didesnis sandoris, tuo labiau kaina nutolsta nuo esamo neatidėliotino valiutos kurso. Pvz., klientas, prašantis dvipusės USD/CAD kainos už 50 mln. JAV dolerių, gaus platesnį pirkimo/pardavimo skirtumą nei klientas, prašantis kainos už 1 mln. JAV dolerių. Didesnis skirtumas atspindi prekiautojo sunkumus kompensuojant valiutos riziką tarpbankinėje rinkoje.
Prekiautojo ir kliento santykiai
Prekiautojo ir kliento santykiai taip pat gali paveikti pirkimo/pardavimo skirtumą. Daugelis klientų naudojasi ne tik valiutų keitimo, bet ir kitomis paslaugomis (obligacijų, akcijų prekyba) pas tą patį prekiautoją. Konkurencinėje aplinkoje, norėdamas išlaikyti kliento verslą ir kitose srityse, prekiautojas gali taikyti mažesnį valiutos keitimo pirkimo/pardavimo skirtumą. Be to, griežtesnis skirtumas gali padėti užsitikrinti pasikartojančius valiutų sandorius. Kliento kredito rizika taip pat gali turėti įtakos skirtumo dydžiui – prastą kredito istoriją turinčiam klientui gali būti taikomas didesnis skirtumas nei gerą kredito istoriją turinčiam klientui. Vis dėlto, atsižvelgiant į trumpą atsiskaitymo laiką (dažniausiai dvi darbo dienos), kredito rizika nėra svarbiausias veiksnys, lemiantis pirkimo/pardavimo skirtumą neatidėliotinuose valiutos keitimo sandoriuose.
„Mažmeninės“ kotiruotės paprastai taikomos sandoriams, kurių apimtis mažesnė nei 1 mln. bazinės valiutos vienetų, pavyzdžiui, privatiems asmenims perkant užsienio valiutą atostogoms. Tokiais atvejais pirkimo/pardavimo skirtumas gali būti kur kas platesnis nei tarpbankinėje rinkoje. Jei tarpbankinėje rinkoje likvidžių valiutų porų skirtumas gali siekti vos kelis pipus, tai mažmeniniuose sandoriuose (pvz., banko skyriuje ar atsiskaitant kredito kortele) pirkimo/pardavimo skirtumas gali būti kelis šimtus pipų.
