Aktyvusis ir pasyvusis šliaužimas

Šliaužiančio valiutos kurso susiejimas su kita valiuta – dažniausiai JAV doleriu – buvo įprastas 1980-aisiais metais. Lotynų Amerikoje, ypač Brazilijoje, didelės infliacijos laikotarpiais. Šios šalys susidūrė su hiperinfliacija, kuri destabilizavo ekonomiką ir sumažino nacionalinės valiutos perkamąją galią.

Pasyvusis šliaužimas

Siekiant išvengti JAV dolerių atsargų išsekimo ir apsaugoti savo valiutą nuo staigaus nuvertėjimo, šalys taikė pasyvųjį šliaužimą. Tai reiškė, kad valiutos kursas buvo reguliariai koreguojamas (kas savaitę ar net kasdien), kad atitiktų esamą infliacijos lygį. Valiutos kursas nuolat "šliauždavo" aukštyn, sekdamas infliacijos tempą.

Pasyvusis šliaužimas leido palaikyti stabilų realų valiutos kursą, nes nominalus kursas buvo nuolat koreguojamas pagal infliaciją. Tai padėjo išvengti staigių valiutos kurso šuolių ir sumažino spaudimą centrinio banko užsienio valiutos rezervams. Tačiau ši sistema nesprendė pačios infliacijos problemos ir galėjo skatinti infliacinius lūkesčius, nes rinkos dalyviai tikėjosi nuolatinių valiutos nuvertėjimų.

Aktyvusis šliaužimas

Tokios šalys kaip Argentina, Čilė ir Urugvajus taikė aktyvųjį šliaužimą kaip alternatyvą pasyviajam. Šioje sistemoje valiutos kursas buvo iš anksto paskelbiamas artimiausioms savaitėms ar mėnesiams, o pokyčiai vyko mažais, numatytais žingsneliais. Pavyzdžiui, centrinis bankas galėjo paskelbti, kad per kitą mėnesį valiutos kursas bus nuvertintas 1% per savaitę.

Aktyvusis šliaužimas leido vyriausybei kontroliuoti valiutos kurso pokyčių tempą ir bandyti formuoti rinkos lūkesčius. Iš anksto paskelbtos nuvertėjusio turėjo sumažinti neapibrėžtumą rinkoje ir padėti įmonėms bei vartotojams planuoti savo finansinius sprendimus.

Tikslas ir poveikis

Aktyviojo šliaužimo pagrindinis tikslas buvo manipuliuoti infliacijos lūkesčiais ir taip sumažinti infliacijos tempą. Kadangi daugelio prekių ir paslaugų kainos vidaus rinkoje buvo tiesiogiai susijusios su importo kainomis, o importo kainos priklausė nuo valiutos kurso. Iš anksto paskelbti valiutos kurso pokyčiai leido numatyti būsimus kainų pokyčius.

Jei verslas ir vartotojai žinojo, kad valiutos kursas bus nuvertintas nedideliais ir nuspėjamais žingsniais, jie galėjo koreguoti savo kainų ir atlyginimų lūkesčius atitinkamai. Tai padėjo sumažinti infliacinius spaudimus, nes rinkos dalyviai nebebuvo skatinami skubiai pirkti prekes ar keisti valiutą, bijodami staigių kainų šuolių.

Privalumai ir trūkumai

Privalumai:

• Stabilumas: Aktyvusis šliaužimas suteikė rinkai aiškumą dėl būsimos valiutos kurso trajektorijos.
• Infliacijos kontrolė: Formuojant infliacijos lūkesčius, buvo siekiama sumažinti infliacijos tempą.
• Planavimas: Įmonėms ir vartotojams buvo lengviau planuoti finansus, žinant būsimas valiutos kurso korekcijas.

Trūkumai:

• Pasitikėjimas: Jei vyriausybė nesugebėdavo laikytis paskelbtų kursų, tai galėjo sumažinti pasitikėjimą ir sukelti rinkos nestabilumą.
• Infliaciniai lūkesčiai: Jei rinkos dalyviai tikėjo, kad nuvertejimas tęsis, tai galėjo skatinti infliacinius lūkesčius ir neutralizuoti politikos poveikį.
• Spekuliacija: Numatomi valiutos kurso pokyčiai galėjo skatinti spekuliacinius kapitalo srautus, kurie destabilizuodavo finansų rinkas.

Išvados

Aktyvusis ir pasyvusis šliaužimas buvo svarbūs valiutos kurso režimai Lotynų Amerikoje kovojant su hiperinfliacija 1980-aisiais metais. Pasyvusis šliaužimas orientavosi į nuolatinį valiutos kurso pritaikymą prie esamos infliacijos, siekiant išlaikyti stabilų tikrą kursą. Tuo tarpu aktyvusis šliaužimas siekė formuoti rinkos lūkesčius ir kontroliuoti infliaciją per iš anksto paskelbtus, mažus valiutos kurso pokyčius.

Nors abi strategijos turėjo tikslą stabilizuoti ekonomiką, jų sėkmė priklausė nuo vyriausybės gebėjimo palaikyti pasitikėjimą ir efektyviai komunikuoti su rinkos dalyviais. Šie valiutos kurso režimai atskleidžia sudėtingumą valdant ekonomiką didelės infliacijos sąlygomis ir pabrėžia poreikį integruoti valiutos kurso politiką su platesnėmis makroekonominėmis priemonėmis.