Nepriklausomai plaukiojantys valiutų kursai
Šiuo atveju valiutos kursą lemia rinka, o pinigų institucija gali vykdyti nepriklausomą pinigų politiką, siekdama tokių tikslų kaip kainų stabilumas ir visiškas užimtumas. Centrinis bankas taip pat turi laisvę, jei reikia, veikti kaip paskutinės instancijos skolintojas problemų turinčioms finansų institucijoms.
Centrinio banko intervencijos
Pastarojo meto patirtis rodo, kad plaukiojimo, valdomo plaukiojimo, šliaužiančio kurso ir tikslinės zonos sąvokos nėra griežtos taisyklės. Centriniai bankai kartais netiesiogiai ar tiesiogiai keičia režimą, net ir šalyse, kurios nominaliai laikosi nepriklausomai plaukiojančio valiutos kurso režimo.
Plaza susitarimas
Pavyzdžiui, kai 1980-ųjų viduryje JAV dolerio kursas stipriai išaugo kartu su rekordiniais JAV prekybos deficitais, tuometinis JAV iždo sekretorius Jamesas Bakeris inicijavo Plaza susitarimą. Pagal šį susitarimą Japonija ir Vokietija ėmėsi veiksmų, siekdamos padidinti savo valiutų vertę JAV dolerio atžvilgiu. (Plaza susitarimas taip pavadintas todėl, kad dėl jo buvo derėtasi Niujorko viešbutyje „Plaza Hotel“.) Šis 1985 m. politinis susitarimas apėmė šalių derinamas fiskalinės ir pinigų politikos priemones bei tiesioginę intervenciją į užsienio valiutų rinkas. Plaza susitarimas buvo aiškus nukrypimas nuo grynos nepriklausomai plaukiojančio valiutos kurso sistemos.
Kiti intervencijos pavyzdžiai
Yra ir naujesnių vyriausybės intervencijos į užsienio valiutų rinkas pavyzdžių. 2000 m. rugsėjį Europos Centrinis Bankas, Federalinių Rezervų Sistema (JAV), Japonijos Bankas, Anglijos Bankas ir Kanados Bankas ėmėsi „suderintos“ intervencijos, siekdami palaikyti euro – „laisvai plaukiojančios“ valiutos, kuri tuo metu patyrė spaudimą užsienio valiutų rinkose – vertę. (Ši intervencija buvo vadinama „suderinta“, nes ji buvo iš anksto suplanuota ir koordinuota tarp dalyvaujančių centrinių bankų.)
2010 m. daugelis šalių ėmėsi vienašališkų intervencijų, siekdamos užkirsti kelią sparčiam jų valiutų brangimui JAV dolerio atžvilgiu. Kai kurios iš šių šalių taip pat taikė įvairias fiskalines ir reguliavimo priemones (pavyzdžiui, kapitalo įplaukų mokesčius), siekdamos dar labiau paveikti valiutų kursų judėjimą.
Valiutų kursų veiksniai
Svarbu pabrėžti, kad valiutų kursai atspindi ne tik privataus sektoriaus rinkos jėgas, bet taip pat, skirtingu mastu, yra veikiami teisinės ir reguliavimo sistemos (valiutų režimų), kurioje veikia užsienio valiutų rinkos. Be to, kartais valiutų kursams įtakos turės ir vyriausybės politika (fiskalinė, pinigų ir intervencinė), skirta valiutų kursams valdyti. Visi šie veiksniai gali labai skirtis tarp šalių ir laikui bėgant keistis.
Nepaisant to, dažniausiai užsienio valiutų rinkose prekiaujamos valiutos – JAV doleris, Japonijos jena, euras, Jungtinės Karalystės svaras sterlingų, Šveicarijos frankas bei Kanados ir Australijos doleriai – paprastai laikomos laisvai plaukiojančiomis, nors kartais gali būti atliekamos palyginti retos intervencijos.
