Defliacija, hiperinfliacija ir dezinfliacija

Defliacija: nuolatinis bendrojo kainų lygio mažėjimas, atitinkantis neigiamą infliacijos lygį, t. y. infliaciją, mažesnę nei 0 %.

Hiperinfliacija: itin spartus bendrojo kainų lygio kilimas, susijęs su ypač aukštu infliacijos lygiu, pavyzdžiui, 500 % – 1000 % per metus.

Dezinfliacija: infliacijos lygio sumažėjimas, pavyzdžiui, nuo maždaug 15 % – 20 % iki 5 % ar 6 %. Dezinfliacija labai skiriasi nuo defliacijos, nes net ir po dezinfliacijos laikotarpio infliacijos lygis išlieka teigiamas, o bendras kainų lygis toliau kyla (nors ir lėčiau).

Infliacijos poveikis perkamajai galiai

Infliacija reiškia, kad už tą pačią pinigų sumą ateityje galima įsigyti mažiau prekių ar paslaugų. Todėl infliacinėje aplinkoje pinigų vertė arba jų perkamoji galia mažėja. Priešingai, defliacijos metu pinigų vertė didėja.

Kadangi dauguma skolos sutarčių sudaromos fiksuotomis pinigų sumomis, defliacijos metu skolininko įsipareigojimai padidėja. Mažėjant kainų lygiui, recesijos metu mažėja ir įmonių pajamos. Susidūrusi su didėjančia skola ir pinigų trūkumu, įmonė dažnai smarkiai sumažina išlaidas, investicijas ir darbuotojų skaičių. Mažesnės išlaidos ir didelis nedarbas dar labiau gilina ekonomikos nuosmukį.

Siekiant išvengti pernelyg artimos defliacijai situacijos, išsivysčiusiose šalyse sutariama, kad pageidaujamas infliacijos lygis yra apie 2 % per metus. Defliacija Jungtinėse Valstijose buvo stebima Didžiosios depresijos metu ir trumpam laikotarpiui po 2008–2009 m. pasaulinės finansų krizės sukeltos recesijos. Nuo dešimtojo dešimtmečio pabaigos Japonija patyrė kelis defliacijos epizodus.

Hiperinfliacijos priežastys ir pasekmės

Hiperinfliacija dažniausiai kyla, kai didelės vyriausybės išlaidos nėra padengiamos tikromis mokestinėmis pajamomis, o centrinis bankas, didindamas pinigų pasiūlą, finansuoja vyriausybės išlaidas. Hiperinfliaciją taip pat gali sukelti pasiūlos trūkumas, atsirandantis karo metu ar po jo, ekonominio režimo pasikeitimo ar politinio nestabilumo sukeltų ilgalaikių ekonominių sunkumų.

Hiperinfliacijos metu žmonės skuba keisti grynuosius pinigus į prekes, nes kainos kyla labai sparčiai. Dėl to pinigai cirkuliuoja itin greitai. Vyriausybė taip pat priversta spausdinti daugiau pinigų, kad finansuotų padidėjusias išlaidas. Kai daugiau grynųjų pinigų vejasi ribotą prekių ir paslaugų pasiūlą, kainų kilimo tempas dar labiau spartėja.

Hiperinfliacijos pavyzdžiai

  • Vokietija (1923–1924 m.): Po Pirmojo pasaulinio karo Vokietijoje kilo garsus hiperinfliacijos atvejis. Piko metu kainos padvigubėdavo kas 3,7 dienas.
  • Vengrija (1946 m.): Po Antrojo pasaulinio karo Vengrijoje hiperinfliacija pasiekė tokį lygį, kad kainos padvigubėdavo kas 15,6 valandų.
  • Ukraina (1993 m.): Infliacijos lygis Ukrainoje pasiekė 10155 % per metus.
  • Jugoslavija (1994 m.): 1994 m. sausį mėnesinė infliacija Jugoslavijoje pasiekė 313 milijonų procentų.
  • Zimbabvė (2008 m.): Naujausia hiperinfliacija įvyko Zimbabvėje, kur 2008 m. lapkričio viduryje mėnesinė infliacija pasiekė 79,6 milijardo procentų.

Kadangi pagrindinė hiperinfliacijos priežastis yra per didelis pinigų kiekis apyvartoje, norint sustabdyti hiperinfliaciją, būtina atgauti pinigų pasiūlos kontrolę.

Dezinfliacijos epizodai pasaulyje

1 pav. pateikiami pastarųjų metų dezinfliacijos pavyzdžiai kai kuriose pasaulio šalyse.

Pirmasis epizodas: 1980-ieji metai

Pirmasis dezinfliacijos etapas įvyko 1980-ųjų pradžioje. Dėl dviejų naftos krizių 1970-aisiais daugelis šalių patyrė didelę infliaciją. Kaip matyti 1 pav., apie 1980 m. daugelyje šalių metinė infliacija svyravo tarp 10 % ir 20 %. Nors tai dar toli nuo hiperinfliacijos, visuomenė spaudė valdžią dėl infliacinės pinigų politikos. Aštuntojo dešimtmečio pradžioje, nepaisant sunkios recesijos, šios šalys iki 1985 m. sumažino infliaciją vidutiniškai iki 5 %.

Antrasis epizodas: 1990-ieji metai

1990-ųjų pradžioje infliacijos rodikliai pasaulyje labai skyrėsi: kai kurios šalys, tokios kaip JAV ir Jungtinė Karalystė, pateko į recesiją, o kitos klestėjo. Tačiau per dešimtmetį infliacija plačiai mažėjo, ir kai kuriose šalyse metinė infliacija dešimtmečio pabaigoje buvo mažesnė nei 2 %. Daugelyje šalių infliacijos mažėjimas buvo siejamas su dideliu produktyvumo augimu.

1 pav. Dvi pasaulinės dezinfliacijos fazės: Metiniai infliacijos rodikliai

ŠalisPirmasis epizodasAntrasis epizodas
197919801983198419851990199119981999
Australija9.110.210.13.96.77.33.20.91.5
Kanada9.110.15.94.344.85.611.7
Suomija7.511.68.47.15.26.14.31.41.2
Prancūzija10.613.69.57.75.83.23.20.60.5
Vokietija45.43.32.42.12.7410.6
Italija14.821.114.610.89.26.56.321.7
Japonija3.77.81.92.323.13.30.7-0.3
Pietų Korėja18.328.73.42.32.58.69.37.50.8
Ispanija15.715.612.211.38.86.75.91.82.3
Švedija7.213.78.987.410.49.4-0.30.5
Jungtinė Karalystė13.4184.656.177.51.61.3
Jungtinės Amerikos Valstijos11.313.53.24.33.55.44.21.62.2
Vidutiniškai10.414.17.25.85.365.51.61.2
G-7 šalys9.612.54.64.63.94.84.41.31.4

Apibendrinimas

Infliacijos lygio pokyčiai daro didelę įtaką ekonomikai ir visuomenei. Supratimas apie defliaciją, hiperinfliaciją ir dezinfliaciją padeda geriau suvokti ekonominius procesus ir priimti tinkamus sprendimus siekiant ekonominio stabilumo.