Modeliai su pinigais
Infliacija dažnai laikoma verslo ciklų priežastimi, nes kai pinigų politika tampa pernelyg ekspansyvi, ekonomika auga netvariu tempu – susidaro infliacinis atotrūkis. Dėl to, pavyzdžiui, tiekėjai negali patenkinti didėjančios paklausos. Tokiose sąlygose kainos linkusios augti sparčiau nei įprastai, t. y. atsiranda infliacija.
Centrinio banko reakcija į infliaciją
Reaguodamas į infliacinį spaudimą, centrinis bankas dažnai imasi priemonių infliacijai apriboti. „Griežtindama“ pinigų politiką. Tai paprastai reiškia palūkanų normų didinimą, todėl skolinimosi kaina tampa didesnė. O prekių ir paslaugų paklausa sulėtėja (visuminės paklausos kreivė pasislenka į kairę dėl didesnės pinigų kainos). Dėl tokios reakcijos sumažėja pusiausvyros BVP ir gali prasidėti recesija.
Pinigų politikos vaidmuo verslo cikluose
Kadangi infliacija dažnai sukelia centrinių bankų politikos reakcijas, ji yra svarbi šiuolaikinių verslo ciklų dalis. Todėl, siekiant paaiškinti ekonomikos augimą, naudinga naudoti modelius, į kuriuos įtraukti pinigai. Kaip minėta anksčiau, RBC modeliai daro prielaidą, kad sandoriai gali vykti barteriniais mainais, todėl pinigai juose aiškiai neįtraukiami. Naujesniuose dinaminės bendrosios pusiausvyros modeliuose (pvz., Christiano, Eichenbaum ir Evans, 2005 m.) pinigai ir infliacija yra įtraukti.
Pinigų politikos įtraukimas į modelius
Pinigų politiką galima integruoti į dinaminius bendrosios pusiausvyros modelius su pinigais. Vieno tipo modeliuose ekonomika patiria šokus dėl technologijų ir vartotojų pasirinkimo pokyčių (kaip ir RBC atveju), bet taip pat gali patirti šokus dėl pinigų politikos. Kuri kartais gali sušvelninti verslo ciklą, o kartais—jį pagilinti.
Neokeinsistiniai modeliai
Kita dinaminės bendrosios pusiausvyros modelių grupė yra neokeinsistiniai arba naujieji keinsistiniai modeliai. Kaip ir naujoji klasikinė mokykla, neokeinsistinė mokykla siekia makroekonomiką grįsti tvirtais mikroekonominiais pagrindais. Priešingai nei naujoji klasikinė mokykla, neokeinsistinė mokykla daro prielaidą, kad kainos ir darbo užmokestis lėtai prisitaiko („lipnūs“). Neokeinsistiniai modeliai rodo, kad rinkos nepasiekia pusiausvyros iš karto ir sklandžiai; net ir nedideli netobulumai gali lemti, kad rinkos ilgą laiką išlieka nesubalansuotos. Todėl vyriausybės intervencija, kaip 1930-aisiais propagavo Keynesas, gali būti naudinga siekiant panaikinti nedarbą ir priartinti rinkas prie pusiausvyros.
Rinkos netobulumų pavyzdžiai
Tipiškas šių netobulumų pavyzdys, kuris pasirodė ir Keyneso darbuose, yra tai, kad darbuotojai nenori, jog jų darbo užmokestis sumažėtų. Kad padėtų rinkai pasiekti naują pusiausvyrą (t. y., darbo užmokestis dažnai yra „lipnus“ žemyn). Kita galimybė, kurią kai kurie ekonomistai pasiūlė 1980-aisiais, yra vadinamas „meniu kaštų“ paaiškinimas: įmonėms brangu nuolat koreguoti kainas, kad rinkos išsivalytų, panašiai kaip restoranui būtų brangu kasdien spausdinti naujus valgiaraščius su atnaujintomis kainomis. Kitas paaiškinimas yra tas, kad kiekvieną kartą, kai įmonę ištinka ekonominis šokas, jai prireikia laiko pertvarkyti savo gamybą.
Link vieningo požiūrio
Pastaraisiais metais makroekonomikoje pamažu pradeda formuotis konsensusas dėl verslo ciklų. Nors dar per anksti teigti, kad ekonomistai sutaria dėl visų verslo svyravimų priežasčių ir sprendimų. Bent jau atsirado analitinė sistema, apimanti tiek naujojo klasicizmo, tiek neokeinsizmo požiūrius. Woodfordas (2009) ir kiti rodo, kad nauji tyrimai, veda link vieningo požiūrio.
Politinės diskusijos ir investicijų sprendimai
Diskusijos apie verslo ciklus spaudoje dažnai būna politiškai šališkos, nes vieni žmonės apskritai nepritaria vyriausybės kišimuisi į ekonomiką (pvz., dėl to, kad tai gali lemti didelį deficitą). Kiti pritaria (pvz., dėl to, kad tai gali sušvelninti didelio ekonominio šoko padarinius). Svarbu, kad investiciniai sprendimai būtų grindžiami analize, o ne politika; finansų analitikai turi stengtis kiek įmanoma atidėti asmeninius šališkumus į šalį.
Centrinių bankų vaidmuo verslo cikle
Tačiau neabejotina, kad centriniai bankai bando valdyti verslo ciklą, didindami palūkanų normas. Kai ekonomika sparčiai auga ir infliacija didėja, ir mažindami palūkanų normas, kai ekonomika silpna. Per 2008–2009 m. nuosmukį, kai oficialios palūkanų normos priartėjo prie nulio, centriniai bankai išplėtė savo veiksmus, įtraukdami „kiekybinį skatinimą“, siekdami dar labiau sumažinti palūkanų normas ilgesnės trukmės obligacijoms ir taip paskatinti ekonomiką.
