Sąnaudų stūmimo infliacija

Svarstant sąnaudų stūmimo infliaciją, analitikai gali atkreipti dėmesį į žaliavų kainas, nes žaliavos yra gamybos sąnaudų dalis. Tačiau kadangi darbo užmokestis yra didžiausios įmonių sąnaudos, praktikai daugiausia dėmesio skiria darbo užmokesčio stūmimo infliacijai, kuri yra susijusi su darbo rinka.

Darbo rinkos svarba

Kadangi tikslas yra įvertinti darbo jėgos paklausą, palyginti su pasiūla, pagrindinis rodiklis yra nedarbo lygis, taip pat darbuotojų, galinčių patenkinti didėjančius ekonomikos poreikius, skaičius. Akivaizdu, kad:

• Aukštas nedarbo lygis mažina tikimybę, kad darbo rinkoje atsiras trūkumų.
• Žemas nedarbo lygis didina tikimybę, kad dėl darbo jėgos trūkumo didės darbo užmokestis.

Darbo jėgos aktyvumo rodikliai

Kadangi nedarbo lygis paprastai skaičiuoja tik darbo ieškančius asmenis, kai kurie specialistai teigia, kad jis neatspindi viso ekonomikos darbo jėgos potencialo. Jie teigia, kad įtempta darbo rinka paskatins žmones, kurie anksčiau nedalyvavo darbo rinkoje, ieškoti darbo ir taip sumažins galimą darbo užmokesčio spaudimą. Norėdami atsižvelgti į šią problemą ir patobulinti nedarbo lygio rodiklį, šie praktikai taip pat stebi darbo jėgos dalyvavimo lygį, teigdami, kad jis suteikia išsamesnį ir tikslesnį potencialios darbo jėgos vaizdą nei vien nedarbo lygis.

Struktūriniai veiksniai darbo rinkoje

Analizė šioje srityje pripažįsta, kad ne visa darbo jėga yra vienoda. Struktūriniai veiksniai, tokie kaip:

• Mokymo ir kvalifikacijos trūkumai,
• Kultūriniai visuomenės ar jos dalies ypatumai,
• Darbo rinkos neefektyvumas,

gali lemti tai, kad ekonomika susidurs su darbo jėgos trūkumu gerokai anksčiau, nei nedarbo lygis pasieks labai žemą lygį. Šis efektyvus nedarbo lygis, žemiau kurio darbo rinkose atsiranda spaudimas, dažnai vadinamas nespartinančiu infliacijos nedarbo lygiu (NAIRU) arba, remiantis Nobelio premijos laureato Miltono Friedmano darbais, natūraliuoju nedarbo lygiu (NARU). Žinoma, šie rodikliai skiriasi tarp skirtingų ekonomikų ir laikui bėgant vienoje ekonomikoje.

Ekonomikos butelio kakleliai ir infliacinis spaudimas

Būtent šis natūralus nedarbo lygis, o ne visiškas užimtumas, lemia, kada ekonomika patirs kliūtis darbo rinkoje ir darbo užmokesčio stūmimo infliacinį spaudimą.

Pavyzdys: Technologijų sektorius

Paimkime, pavyzdžiui, technologijų sektorių. Kai kuriose ekonomikose jis taip sparčiai augo, kad darbo jėgos mokymas negali suspėti su paklausa. Todėl šiame sektoriuje gali trūkti kvalifikuotų darbuotojų ir atsirasti su tuo susijęs darbo užmokesčio spaudimas, nors bendrai ekonomikoje darbo rinkoje gali būti nemažai laisvų išteklių. Kol mokymas (pasiūla) pasivys paklausą, ta ekonomika gali patirti darbo užmokesčio ir infliacijos spaudimą esant nedarbo lygiui, kuris kitomis sąlygomis ir vietose galėtų reikšti didelį darbo rinkos atsipalaidavimą ir mažesnį spaudimą darbo užmokesčiui.

Darbo užmokesčio tendencijų stebėjimas

Vertinant darbo užmokesčio stūmimo infliaciją, taip pat atsižvelgiama į tiesioginius darbo užmokesčio tendencijų stebėjimus. Kai darbo užmokesčio augimas paspartėja, įmonės gali būti priverstos didinti kainas, pradėdamos darbo užmokesčio ir kainų spiralę. Statistikos agentūros teikia įvairius darbo sąnaudų rodiklius, tokius kaip:

• Valandinio darbo užmokesčio rodikliai,
• Savaitinio darbo užmokesčio duomenys,
• Bendrosios darbo sąnaudos, įskaitant išlaidas išmokoms.

Kai kurie iš šių rodiklių apima specialaus darbo užmokesčio už viršvalandžius ar premijų poveikį, kiti – ne. Nors šie rodikliai suteikia supratimą apie įmonių patiriamas išlaidas ir darbo užmokesčio sukeltą infliacinį spaudimą, išsamus vaizdas susidaro tik tada, kai šios tendencijos nagrinėjamos kartu su produktyvumo rodikliais.

Produktyvumo vaidmuo

Produktyvumas, arba produkcija per valandą, yra esminė darbo užmokesčio stūmimo infliacijos analizės dalis, nes kiekvieno darbuotojo produkcija lemia vienetų skaičių, kuriam įmonės gali paskirstyti darbo užmokesčio sąnaudas. Kuo didesnė kiekvieno darbuotojo valandinė produkcija, tuo mažesnę kainą įmonės turi nustatyti už kiekvieną produkcijos vienetą, kad padengtų valandines darbo sąnaudas. Iš to seka, kad kuo sparčiau auga valandinis našumas, tuo sparčiau gali didėti darbo užmokestis, nedarant pernelyg didelio spaudimo įmonių sąnaudoms, tenkančioms vienam produkcijos vienetui.

Vieneto darbo sąnaudų rodiklis

Šio vieneto darbo sąnaudų (ULC) rodiklio lygtis yra tokia:

ULC = W / O, kur:

• ULC – vieneto darbo sąnaudos,
• W – bendras darbo užmokestis per valandą vienam darbuotojui,
• O – produkcija per valandą vienam darbuotojui.

Veiksniai, veikiantys darbo našumą

Darbo našumui gali turėti įtakos daugybė veiksnių laikui bėgant ir tarp skirtingų ekonomikų. Jau buvo aprašyti:

• Cikliniai svyravimai,
• Technologijų poveikis,
• Mokymo ir kvalifikacijos lygis.

Plėtros tempas taip pat linkęs didinti darbuotojų našumą, nes kuo sudėtingesne įranga, sistemomis ir technologijomis darbuotojai naudojasi, tuo didesnė jų valandinė produkcija.

Infliacinio spaudimo pasekmės

Kad ir kas sukeltų našumo augimą, jei jis atsilieka nuo darbo užmokesčio augimo, įmonių vieneto sąnaudos didėja. Kad apsaugotų savo pelno maržas, įmonės dažniausiai priverstos kelti kainas, o tai didina infliacinį spaudimą. Paprastai ši situacija susiklosto, kai didelė darbo jėgos paklausa, palyginti su turimais darbo ištekliais, verčia darbo užmokestį didėti sparčiau nei našumas.

Praktikų naudojami rodikliai

Specialistai naudoja įvairius rodiklius, kad nustatytų sąnaudų arba darbo užmokesčio sukeltą infliacinį spaudimą. Šie rodikliai padeda:

• Įvertinti darbo rinkos sąlygas,
• Stebėti darbo užmokesčio ir produktyvumo tendencijas,
• Numatyti galimus kainų kilimo spaudimus.

Išvada

Šiame skyriuje aptariama sąnaudų stūmimo infliacija, ypatingą dėmesį skiriant darbo užmokesčio stūmimo infliacijai ir darbo rinkos rodikliams. Analizuojami veiksniai, lemiantys infliacinį spaudimą, ir pateikiami metodai bei rodikliai, kuriuos praktikai naudoja šiam spaudimui nustatyti.