Ar kada nors susimąstėte, kodėl ne visada verta pasinaudoti pastebėtu kainų skirtumu rinkoje? Rinkos efektyvumo vertinimą veikia išlaidos, kurias patiria prekiautojai, bandydami atrasti ir pasinaudoti galimais rinkos trūkumais. Reikia atsižvelgti į dviejų rūšių sąnaudas: sandorių sąnaudas ir informacijos gavimo sąnaudas.

Sandorių sąnaudos

Sandorių sąnaudos yra išlaidos, patiriamos prekiaujant, norint pasinaudoti bet kokiu numanomu rinkos neveiksmingumu. Taigi, rinka turėtų būti laikoma „efektyvia“ atsižvelgiant į šias sąnaudas. Apsvarstykite vienos kainos dėsnį, pagal kurį du vienodi aktyvai skirtingose rinkose turėtų būti parduodami už tą pačią kainą. Jei šis dėsnis pažeidžiamas, prekiautojas gali sudaryti arbitražinį sandorį: vienu metu parduoti turtą trumpai aukštesnės kainos rinkoje ir pirkti turtą žemesnės kainos rinkoje. Pavyzdžiui, jei akcijos kaina vienoje biržoje yra 100 Eur, o kitoje – 100,10 Eur, prekiautojas pirks akcijas už 100 Eur ir iškart parduos už 100,10 Eur. Tačiau, jei kainų skirtumas tarp abiejų rinkų yra mažesnis už sandorio sąnaudas (pavyzdžiui, brokerio komisinius, mokesčius, skirtumą tarp pirkimo ir pardavimo kainų), arbitražas nebus pelningas, ir abi kainos iš tikrųjų yra efektyvios arbitražo ribose. Šios ribos yra palyginti siauros labai likvidžiose rinkose, pavyzdžiui, JAV iždo vekselių rinkoje, bet gali būti plačios nelikvidžiose rinkose.

Informacijos gavimo išlaidos

Praktiškai visada yra išlaidų, susijusių su informacijos rinkimu ir analize. Naują informaciją į sandorių kainas įtraukia prekiautojai, sudarantys sandorius remdamiesi savo atlikta informacijos analize. Aktyvūs investuotojai, kurie sudaro sandorius remdamiesi surinkta ir išanalizuota informacija, atlieka svarbų vaidmenį koreguojant rinkos kainas, kad jos atspindėtų naują informaciją.

Klasikinis požiūris

Klasikinis požiūris į rinkos efektyvumą teigia, kad aktyvūs investuotojai patiria informacijos gavimo sąnaudas, tačiau šios išlaidos yra veltui, jei kainos jau atspindi visą svarbią informaciją. Pagal šį griežtą požiūrį, rinka laikoma neveiksminga, jei aktyvus investavimas gali kompensuoti bent dalį šių išlaidų, pavyzdžiui, tyrimų ar aktyvios turto atrankos išlaidas.

Šiuolaikinis požiūris

Šiuolaikinis požiūris, remiantis Grossmano ir Stiglitz (1980) darbu, teigia, kad kainos turi kompensuoti už informacijos įsigijimą. Pusiausvyros sąlygomis, efektyviose rinkose grąža, atėmus šias išlaidas, yra teisinga grąža už prisiimtą riziką. Šiuolaikiniu požiūriu, rinka laikoma neveiksminga, jei aktyvus investavimas, atėmus informacijos gavimo sąnaudas, gali duoti didesnę grąžą nei atitinkama rizikos grąža. Taigi, veiksmingoje rinkoje investuotojai tikisi, kad gauta informacija leis jiems priimti pelningus sprendimus, atsižvelgiant į patirtas informacijos gavimo sąnaudas.

Verta paminėti, kad didelės sandorių sąnaudos gali sumažinti norą veikti net ir turint prieinamą informaciją.

Apibendrinant galima teigti, kad pagal šiuolaikinę perspektyvą investuotojas, vertindamas rinkos efektyvumą, turi atsižvelgti į sandorių sąnaudas ir informacijos gavimo sąnaudas. Kainų neatitikimas turi būti pakankamai didelis, kad investuotojas, atsižvelgęs į šias sąnaudas, gautų pelną (pakoreguotą atsižvelgiant į riziką), kad galėtų daryti išvadą, jog neatitikimas gali būti rinkos neveiksmingumas. Kainos gali šiek tiek mažiau nei visiškai atspindėti turimą informaciją, o aktyvūs investuotojai gali neturėti didelių rinkos galimybių.