Depozitinės įstaigos ir kitos finansinės korporacijos sudaro finansų sistemos pagrindą, būdamos pagrindiniais tarpininkais tarp taupytojų ir skolininkų, taip skatindamos ekonomikos augimą. Depozitinėms įstaigoms priskiriami komerciniai bankai, taupomieji ir paskolų bankai, kredito unijos ir panašios įstaigos, kurios kaupia lėšas iš indėlininkų ir kitų investuotojų bei skolina jas skolininkams. Pavyzdžiui, dideli komerciniai bankai, tokie kaip Swedbank ar HSBC, priima indėlius ir teikia paskolas įmonėms bei privatiems asmenims. Bankai savo indėlininkams mainais už naudojimąsi jų pinigais moka palūkanas ir teikia sandorių paslaugas, pavyzdžiui, čekių išrašymo ir pinigų išgryninimo paslaugas. Jie taip pat gali pritraukti lėšų parduodami obligacijas arba banko akcinį kapitalą.

Finansiniai tarpininkai

Šie bankai yra finansiniai tarpininkai, nes jie perveda indėlininkų ir investuotojų lėšas paskolų gavėjams. Indėlininkams ir investuotojams tai naudinga, nes jie gauna grąžą (palūkanas, sandorių paslaugas, dividendus arba kapitalo vertės padidėjimą) už savo lėšas, o jiems nereikia sudaryti sutarčių su paskolų gavėjais ir valdyti jų paskolų. Paskolų gavėjams tai naudinga, nes jie gauna jiems reikalingas lėšas, neieškodami investuotojų, kurie patikėtų jiems grąžinti paskolas. Kredito paslaugas teikia ir daugelis kitų finansinių korporacijų. Pavyzdžiui, akceptavimo korporacijos, dažnai dalyvaujančios tarptautinės prekybos finansavime, garantuoja mokėjimus. Diskonto korporacijos gali pirkti ir parduoti trumpalaikius skolos instrumentus su nuolaida.

Išankstinio mokėjimo korporacijos (dar vadinamos finansų ar paskolų bendrovėmis), tokios kaip finansų lizingo bendrovės, teikia paskolas vartotojams ir įmonėms, dažnai užtikrintas turtu. Faktoringo įmonės perka įmonių gautinas sumas, suteikdamos joms greitą pinigų srautą. Šios korporacijos teikia kreditus paskolų gavėjams, skolindami jiems pinigus. Užtikrintus tokiu turtu kaip vartojimo paskolos, mašinos, būsimi atlyginimai arba gautinos sumos. Šias paskolas jos finansuoja parduodamos komercinius popierius, obligacijas ir akcijas investuotojams. Šios korporacijos yra tarpininkės, nes jos sujungia investuotojus su paskolų gavėjais. Investuotojai gauna investicijas, užtikrintas diversifikuotu paskolų portfeliu, o paskolų gavėjai gauna lėšų, neieškant investuotojų. Kredito unijos, tokios kaip Kauno Kredito Unija, taip pat yra svarbios depozitinės įstaigos, dažnai orientuotos į tam tikras bendruomenes ar grupes.

Brokeriai kaip finansiniai tarpininkai

Brokeriai taip pat veikia kaip finansiniai tarpininkai, kai skolina lėšas klientams, norintiems įsigyti vertybinių popierių už garantinę įmoką. Paprastai jie gauna lėšų iš kitų klientų, kurie jas perveda į jų sąskaitas. Brokeriai, teikiantys šias paslaugas rizikos draudimo fondams ir kitoms panašioms institucijoms, vadinami pagrindiniais brokeriais. Komerciniai bankai gali bendradarbiauti su faktoringo įmonėmis, padėdami savo verslo klientams valdyti pinigų srautus. Pagrindiniai brokeriai teikia specializuotas paslaugas rizikos draudimo fondams, kurie savo ruožtu gali turėti sąskaitų komerciniuose bankuose.

Kapitalo struktūra ir rizikos valdymas finansų įstaigose

Bankai, finansinės korporacijos ir finansų makleriai gali pritraukti pinigų ne tik iš indėlininkų ir kitų skolintojų, nes jų akcijų savininkai išlaiko likutinius interesus, susijusius su jų suteiktų paskolų rezultatais. Jei paskolų gavėjai nevykdo įsipareigojimų, indėlininkai ir kiti skolintojai turi pirmumo teisę prieš nuosavo kapitalo savininkus. Jei iš paskolų gavėjų surenkama nepakankamai pinigų, nuosavas kapitalas naudojamas indėlininkams ir kitiems skolintojams išmokėti. Rizika prarasti kapitalą sutelkia nuosavo kapitalo savininkų ir vadovybės dėmesį, kad kreditai nebūtų siūlomi neprotingai.

Reguliavimas ir finansinių institucijų stabilumas

Kadangi šių bendrovių galimybes padengti kredito nuostolius riboja jų savininkų į jas investuotas kapitalas, indėlininkai ir kiti investuotojai, kurie joms skolina pinigus, atidžiai stebi, kiek pinigų savininkai rizikuoja. Pavyzdžiui, jei finansų korporacija yra silpnai kapitalizuota, jos akcininkai praras nedaug, jei jos klientai negrąžins paskolų, kurias finansų korporacija jiems suteikė. Tokiu atveju finansinė korporacija bus mažai motyvuota skolinti tik kreditingiems paskolų gavėjams ir veiksmingai valdyti šių paskolų išieškojimą po to, kai jos jau suteiktos. Dar blogiau, ji netgi gali rinktis skolinti prasto kredito gavėjams, nes palūkanų normos, kurias ji gali taikyti tokiems skolininkams, yra didesnės. Kol tos paskolos bus negrąžintos, dėl didesnių pajamų korporacija atrodys pelningesnė, nei iš tikrųjų yra.

Indėlininkai ir kiti investuotojai žino apie šias problemas ir paprastai atkreipia į jas didelį dėmesį. Atitinkamai prastai kapitalizuotos finansų įstaigos negali lengvai pasiskolinti pinigų savo veiklai finansuoti palankiomis palūkanomis. Šios įstaigos veikia pagal griežtus reguliavimo reikalavimus, įskaitant kapitalo pakankamumo reikalavimus ir indėlių draudimo schemas, o jų veiklą prižiūri centriniai bankai ir finansų priežiūros institucijos.

Depozitiniai bankai ir finansinės korporacijos yra panašūs į pakeisto vertybiniais popieriais turto grupes, išleidžiančias perleidžiamus vertybinius popierius. Jų indėlininkams ir investuotojams priklauso vertybiniai popieriai, kurie galiausiai yra užtikrinti turto grupe, sudaryta iš jų paskolų portfelių. Indėlininkams paprastai priklauso pirmumo teisę turinčios dalys, o po jų – kiti kreditoriai. Akcininkams priklauso žemesnio rango dalis. Bankroto atveju jiems sumokama tik tada, kai sumokama visiems kitiems.

Apibendrinimas

Apibendrinant, depozitinės įstaigos ir kitos finansinės korporacijos yra gyvybiškai svarbios finansų sistemos dalys, užtikrinančios efektyvų lėšų paskirstymą ir prisidedančios prie ekonomikos vystymosi. Jų stabilumas ir patikimumas yra būtini finansų rinkų sveikatai.