Fiksuotos pajamos – tai investicijų rūšis, kuri užtikrina reguliarų, iš anksto nustatytą pajamų srautą investuotojui. Šios priemonės yra svarbios tiek emitentams, norintiems pritraukti kapitalą, tiek investuotojams, siekiantiems stabilių pajamų ir portfelio diversifikavimo. Fiksuotų pajamų priemonės pagal sutartį apima iš anksto nustatytus mokėjimų grafikus, kurie paprastai apima palūkanų (mokėjimus už paskolintus pinigus) ir pagrindinės sumos (pradinės paskolos sumos) mokėjimus. Fiksuotų pajamų priemonės paprastai yra pažadai grąžinti pasiskolintus pinigus, tačiau gali būti ir kitos priemonės su mokėjimo grafikais, pavyzdžiui, atsiskaitymai teisminėse bylose arba loterijų prizai. Mokėjimų sumos gali būti iš anksto nustatytos arba jos gali kisti pagal fiksuotą formulę, kuri priklauso nuo palūkanų normos ar prekių kainos ateities verčių.

Pagrindinės fiksuotų pajamų priemonių rūšys

Pagrindiniai fiksuotų pajamų priemonių pavyzdžiai:

• Vyriausybės obligacijos ir vekseliai: Vyriausybės leidžia obligacijas (ilgesnio termino) ir vekselius (trumpesnio termino) norėdamos finansuoti savo išlaidas ir projektus. Šios priemonės dažnai laikomos palyginti saugiomis investicijomis.
• Korporacijų obligacijos: Įmonės leidžia obligacijas, kad pritrauktų kapitalo savo veiklai plėsti, naujiems projektams finansuoti ar refinansuoti esamas skolas. Korporacijų obligacijos gali būti rizikingesnės nei vyriausybės obligacijos.
• Bankų indėlių sertifikatai (CD): Bankai siūlo indėlių sertifikatus, kurie yra terminuoti indėliai su fiksuota palūkanų norma.
• Komerciniai popieriai: Didelės įmonės leidžia trumpalaikius komercinius popierius savo trumpalaikiams finansiniams poreikiams patenkinti.
• Atpirkimo sandoriai (angl. repos): Tai trumpalaikės skolinimo priemonės, dažnai naudojamos tarp finansų įstaigų.
• Paskolų sutartys ir hipoteka: Tai susitarimai, pagal kuriuos vienas šalis skolina pinigus kitai su sąlyga, kad jie bus grąžinti su palūkanomis. Hipoteka yra specifinė paskolos rūšis, skirta nekilnojamajam turtui įsigyti.

Korporacijos ir vyriausybės išleidžia obligacijas ir vekselius. Trumpesnio termino fiksuotų pajamų vertybiniai popieriai vadinami „vekseliais“, ilgesnio termino – „obligacijomis“. Paprastai riba yra 10 metų, tačiau praktikoje šios sąvokos kartais vartojamos pakaitomis. Ir vieni, ir kiti tampa trumpalaikėmis priemonėmis, kai iki išpirkimo likęs laikas yra trumpas, paprastai tai yra vieneri metai arba mažiau.

Kai kurios korporacijos išleidžia konvertuojamąsias obligacijas, kurios paprastai yra konvertuojamos į akcijas turėtojo pasirinkimu po tam tikro laikotarpio. Investuotojai gali pasirinkti konvertuoti obligaciją, jei tikisi, kad akcijų kaina pakils aukščiau tam tikro lygio, todėl konvertavimas taps pelningas. Jei akcijų kainos yra didelės, todėl konvertavimas yra tikėtinas, konvertuojamosios obligacijos vertinamos kaip akcijos. Ir atvirkščiai, jei akcijų kainos yra žemos, todėl konvertavimas mažai tikėtinas, konvertuojamosios obligacijos vertinamos kaip obligacijos.

Vekselius, indėlių sertifikatus ir komercinius popierius atitinkamai išleidžia vyriausybės, bankai ir korporacijos. Jų terminas paprastai sueina per metus nuo išleidimo; indėlių sertifikatų pradinis terminas kartais būna ilgesnis.

Atpirkimo sandoriai (angl. repos) yra trumpalaikės skolinimo priemonės. Jų terminas gali būti trumpiausias – iki vienos nakties. Skolininkas, norintis gauti lėšų, parduoda priemonę – paprastai aukštos kokybės obligaciją – skolintojui, susitaręs vėliau ją atpirkti už šiek tiek didesnę kainą pagal sutartą palūkanų normą.

Fiksuotų pajamų priemonių klasifikavimas pagal terminus

Praktikai skiria trumpalaikius, vidutinės trukmės ir ilgalaikius fiksuotų pajamų vertybinius popierius. Bendro sutarimo dėl trumpalaikių, vidutinės trukmės ir ilgalaikių vertybinių popierių apibrėžimo nėra. Priemonės, kurių išpirkimo terminas yra trumpesnis nei vieneri ar dveji metai, laikomos trumpalaikėmis, o priemonės, kurių išpirkimo terminas yra ilgesnis nei 5–10 metų, laikomos ilgalaikėmis. Per vidurį yra vidutinės trukmės priemonės.

Priemonės, kuriomis prekiaujama pinigų rinkose, vadinamos pinigų rinkos priemonėmis. Tokiomis priemonėmis prekiaujama skolos priemonėmis, kurių terminas sueina per vienerius metus arba trumpiau. Pinigų rinkos fondai ir korporacijos, siekiančios trumpalaikio grynųjų pinigų likučio grąžos, paprastai turi pinigų rinkos priemonių. Pinigų rinkos yra svarbios trumpalaikiam finansavimui ir likvidumo valdymui visoje finansų sistemoje.

Investavimo strategija ir galimos rizikos

Fiksuotos pajamos yra svarbi investavimo strategijos dalis, suteikianti stabilų pajamų srautą ir galimybę diversifikuoti investicinį portfelį. Vis dėlto, investuotojai turėtų atsižvelgti į galimas rizikas, susijusias su šiomis priemonėmis, tokias kaip palūkanų normos svyravimai, infliacija ir emitento kredito rizika.