Suprasti, kaip nustatomos grąžos normos, yra esminis dalykas tiek taupantiems, tiek skolinantiems, tiek visai ekonomikai. Taupymas, skolinimasis ir nuosavybės vertybinių popierių pardavimas yra būdai pinigams judėti laike. Taupantieji perkelia pinigus iš dabarties į ateitį, o skolininkai ir nuosavybės vertybinių popierių emitentai – iš ateities į dabartį.

Pinigų judėjimas laike

Kadangi pinigai negali keliauti laiku viena kryptimi nejudėdami ir kita, visada atsiranda pusiausvyra: tokia pat pinigų suma, kuri juda į priekį, turi keliauti ir atgal. Šią pusiausvyrą užtikrina finansų rinka: skolininkai ir nuosavybės vertybinių popierių pardavėjai (emitentai) sukuria vertybinius popierius, į kuriuos investuoja taupytojai. Pavyzdžiui, obligacija, kurią parduoda įmonė, norinti pasiskolinti (perkelti pinigus iš ateities į dabartį), yra ta pati obligacija, kurią perka taupytojas, norintis investuoti (perkelti pinigus iš dabarties į ateitį).

Tikėtina investicijų grąžos norma

Bendra pinigų suma, kurią taupytojai pasiruošę perkelti iš dabarties į ateitį, priklauso nuo tikėtinos investicijų grąžos normos. Jei tikėtina grąža didelė, jie bus linkę atsisakyti dabartinio vartojimo ir daugiau pinigų perkelti į ateitį. Panašiai, bendra pinigų suma, kurią skolininkai ir nuosavybės vertybinių popierių pardavėjai norės perkelti iš ateities į dabartį, priklauso nuo kainos, kurią jie moka už skolintas lėšas ar išleistus nuosavybės vertybinius popierius. Šią kainą galima išreikšti kaip grąžos normą, kurią skolininkai ir nuosavybės vertybinių popierių pardavėjai turi pasiūlyti mainais už galimybę naudotis lėšomis dabar. Tai ta pati norma, kurią tikisi gauti taupytojai, paskolindami ar investuodami savo lėšas. Jeigu ši norma maža, skolininkai ir nuosavybės vertybinių popierių pardavėjai norės pritraukti daugiau pinigų iš ateities į dabartį. Kitaip tariant, jie norės pritraukti daugiau lėšų.

Pasiūlos ir paklausos pusiausvyra

Kadangi bendra sutaupytų pinigų suma turi būti lygi bendrai pasiskolintų ir per nuosavybės vertybinių popierių išleidimą pritrauktų lėšų sumai, tikėtina grąžos norma priklauso nuo bendros lėšų pasiūlos (taupymo) ir bendros lėšų paklausos (skolintis bei pritraukti kapitalą). Panašiai kaip prekių rinkoje kaina subalansuoja pirkėjų norą pirkti ir pardavėjų norą parduoti, finansų rinkoje palūkanų (grąžos) norma subalansuoja norą taupyti (siūlyti lėšas) ir norą skolintis (gauti lėšas). Bendrą lėšų pasiūlą veikia tokie veiksniai kaip namų ūkių pajamų lygis, demografija ir ateities lūkesčiai, o lėšų paklausą lemia investicijų galimybės, technologinė pažanga ir vyriausybės skolinimosi poreikiai.

Jeigu norma yra per aukšta, taupytojai norės perkelti daugiau pinigų į ateitį, negu skolininkai ir nuosavybės vertybinių popierių emitentai norės perkelti į dabartį. Tikėtina norma turės mažėti, kad sumažintų taupymo paskatas ir paskatintų skolininkus bei akcijų emitentus skolintis ir leisti akcijas. Ir atvirkščiai, jei norma bus per žema, taupytojai norės perkelti mažiau pinigų į ateitį, negu skolininkai ir akcijų emitentai norės perkelti į dabartį. Tikėtina norma turės didėti, kad paskatintų taupyti ir atgrasytų nuo skolinimosi bei akcijų leidimo. Pavyzdžiui, jei šalies ekonomika sparčiai auga, įmonės gali norėti daugiau skolintis investicijoms, didindamos lėšų paklausą ir taip keldamos pusiausvyros normą. Tarp per aukštų ir per žemų normų teoriškai egzistuoja tokia tikėtina grąžos norma, kai bendra lėšų pasiūla investicijoms (iš santaupų) ir bendra lėšų paklausa (skolinimuisi ir akcijų emisijai) sutampa.

Pusiausvyros palūkanų norma

Ekonomistai šią normą vadina pusiausvyros palūkanų norma. Tai yra pinigų judėjimo laike kaina. Šios normos nustatymas yra viena svarbiausių finansų sistemos funkcijų. Pusiausvyros palūkanų norma dažnai laikoma atspirties tašku nustatant įvairių investicijų reikalaujamas grąžos normas. Ji būtų vienintelė, jei visi vertybiniai popieriai būtų vienodai rizikingi, turėtų vienodas sąlygas ir būtų vienodai likvidūs. Iš tikrųjų, reikalaujamos grąžos normos skiriasi priklausomai nuo vertybinių popierių rizikos, terminų ir likvidumo. Konkretaus emitento atveju investuotojai paprastai reikalauja didesnės grąžos už nuosavybės vertybinius popierius nei už skolos, už ilgalaikius nei už trumpalaikius, ir už nelikvidžius nei už likvidžius vertybinius popierius – tai yra rizikos priedas, kompensuojantis už didesnę praradimo riziką ar neapibrėžtumą. Finansų analitikai pripažįsta, kad visos reikalaujamos grąžos normos priklauso nuo bendros pusiausvyros palūkanų normos ir prie jos pridedamų rizikos priedų.

Taigi, taupančiųjų ir lėšų ieškančiųjų sąveika, veikiama rizikos, laiko preferencijų ir bendrų ekonominių sąlygų, formuoja pagrindinę kapitalo kainą finansų sistemoje.