Prekiautojai yra gyvybiškai svarbūs finansų rinkų dalyviai, užtikrinantys likvidumą ir palengvinantys vertybinių popierių bei kitų finansinių priemonių prekybą. Jų gebėjimas pirkti ir parduoti vertybinius popierius iš savo sąskaitos leidžia investuotojams greitai ir efektyviai vykdyti sandorius, o tai yra labai svarbu sklandžiam finansų rinkų veikimui.

Prekiautojai vykdo savo klientų pavedimus prekiaudami su jais. Kai jų klientai nori parduoti vertybinius popierius ar sutartis, prekiautojai perka šias priemones savo sąskaita. Jei jų klientai nori pirkti vertybinius popierius, prekiautojai parduoda jiems priklausančius arba pasiskolintus vertybinius popierius. Sudarę sandorį, prekiautojai tikisi pakeisti sandorį prekiaudami su kitu klientu kitoje rinkos pusėje. Kai jiems tai pavyksta, jie veiksmingai sujungia pirkėją, atvykusį vienu laiko momentu, su pardavėju, atvykusiu kitu laiko momentu.

Prekiautojų teikiamas likvidumas

Prekiautojų teikiama paslauga yra likvidumas. Likvidumas – tai galimybė pirkti arba parduoti su mažomis sandorių išlaidomis, kai norite prekiauti. Sudarydami savo klientams galimybę prekiauti tada, kai jie nori prekiauti, prekiautojai suteikia jiems likvidumą. Nebiržinėse rinkose prekiautojai siūlo likvidumą, kai jų klientai prašo jų prekiauti kartu su jais. Biržų rinkose prekiautojai siūlo likvidumą visiems, kurie nori prekiauti tokiomis kainomis, kokias prekiautojai siūlo biržoje. Prekiautojai gauna pelno, kai gali pirkti kainomis, kurios vidutiniškai yra mažesnės už kainas, kuriomis jie parduoda. Pavyzdžiui, įsivaizduokite, kad investuotojas nori greitai parduoti didelį kiekį akcijų. Prekiautojas gali nupirkti tas akcijas iš investuotojo, o vėliau jas parduoti kitiems pirkėjams, taip užtikrindamas likvidumą rinkoje.

Prekiautojų rūšys ir prekybos strategijos

Prekiautojai gali organizuoti savo veiklą prekybos namuose, investiciniuose bankuose, rizikos draudimo fonduose arba kaip individualios įmonės. Kai kurie prekiautojai yra tradiciniai prekiautojai ta prasme, kad sprendimus dėl prekybos priima individualūs asmenys. Kiti prekiautojai, tokie kaip rinkos formuotojai, nuolat pateikia pirkimo ir pardavimo kainas, siaurindami kainų skirtumą ir užtikrindami nuolatinį likvidumą. Proprietary prekiautojai prekiauja savo sąskaita siekdami pelno, o arbitražo prekiautojai išnaudoja kainų skirtumus įvairiose rinkose. Kiti naudoja kompiuterizuotą prekybą visiems prekybos sprendimams priimti. Technologijos labai pakeitė prekiautojų veiklą, atsiradus didelio dažnio prekybai (HFT) ir algoritminei prekybai, kurios leidžia vykdyti sandorius labai dideliu greičiu. Dideles prekybos operacijas vykdančių bendrovių pavyzdžiai: „Deutsche Bank“ (Vokietija), „RBC Capital Markets“ (Kanada), „Nomura Securities“ (Japonija), „Timber Hill“ (Jungtinės Valstijos), „Goldman Sachs“ (Jungtinės Valstijos) ir „IG Group“ (Jungtinė Karalystė). Beveik visi investiciniai bankai vykdo dideles prekybos operacijas. Dauguma prekiautojų taip pat tarpininkauja teikiant pavedimus, o daugelis maklerių sudaro sandorius savo klientams. Prekiautojai veikia biržose ir gali naudoti alternatyvias prekybos sistemas (ATS) tam tikriems sandorių tipams vykdyti.

Prekiautojų rizikos, reguliavimas ir interesų konfliktai

Atitinkamai praktikai dažnai vartoja terminą „brokeris-prekybininkas“, kuriuo vadinami prekiautojai ir brokeriai. Tarpininkai-dileriai susiduria su interesų konfliktu dėl to, kaip jie vykdo savo klientų pavedimus. Veikdami kaip brokeriai, jie privalo siekti geriausios kainos savo klientų pavedimams. Tačiau veikdami kaip prekiautojai, jie gauna didžiausią pelną, kai parduoda savo klientams aukštomis kainomis arba perka iš klientų žemomis kainomis. Problema rimčiausia, kai klientas leidžia brokeriui-prekybininkui nuspręsti, ar prekiauti pavedimu su kitu prekiautoju, ar jį įvykdyti kaip prekiautojui. Todėl kai kurie klientai, prekiaudami su makleriu-prekybininku, nurodo, kaip jie nori, kad jų pavedimai būtų įvykdyti. Jie taip pat gali prekiauti tik su grynaisiais tarpininkais, kurie patys sandorių nesudaro.

Pirminiai dileriai – tai dileriai, su kuriais centriniai bankai prekiauja vykdydami pinigų politiką. Jie perka vekselius, banknotus ir obligacijas, kai centriniai bankai juos parduoda, siekdami sumažinti pinigų pasiūlą. Po to dileriai parduoda šias priemones savo klientams. Panašiai, kai centriniai bankai nori padidinti pinigų pasiūlą, pirminiai dileriai perka šias priemones iš savo klientų ir parduoda jas centriniams bankams. Prekiautojai susiduria su įvairiomis rizikomis, įskaitant rinkos ir inventorizacijos riziką, kurias jie valdo naudodami įvairias rizikos valdymo priemones. Jų veiklą taip pat reguliuoja įvairios finansų rinkų priežiūros institucijos, siekiančios užtikrinti sąžiningą ir skaidrią prekybą.

Apibendrinant, prekiautojai atlieka esminį vaidmenį finansų rinkose, suteikdami likvidumą ir palengvindami prekybą. Nuo tradicinių prekiautojų iki aukštųjų technologijų įmonių, jie yra svarbūs rinkos dalyviai, padedantys investuotojams vykdyti sandorius efektyviai ir prisidedantys prie bendro finansų sistemos stabilumo.