Dabartinės vertės modelių pagrindas yra esminis ekonomikos principas, dar žinomas kaip pinigų laiko vertė. Šis principas teigia, kad pinigai, gauti ateityje, yra mažiau vertingi nei ta pati suma gauta šiandien. Kodėl? Dėl kelių priežasčių: infliacijos (pinigai ateityje turės mažesnę perkamąją galią), alternatyviųjų kaštų (pinigus šiandien galima investuoti ir uždirbti grąžą) ir rizikos (visada yra tikimybė negauti pinigų ateityje). Dėl šios priežasties investuotojai, atidėdami dabartinį vartojimą ir investuodami, tikisi ateityje gauti ne tik pradinę investuotą sumą, bet ir tam tikrą grąžą.

Investavimo motyvacija

Investuotojai (tiek asmenys, tiek įmonės) investuoja į vertybinius popierius, nes tikisi, kad ateityje gaus tam tikrą finansinę naudą ar grąžą. Vertybinio popieriaus vertė šiandien logiškai turėtų būti lygi dabartinei visos iš jo tikėtinos būsimos naudos vertės sumai. Norint nustatyti tą „dabartinę vertę“, būsimi pinigų srautai turi būti diskontuojami, t. y., jų vertė mažinama, naudojant atitinkamą diskonto normą (kuri dažnai atspindi reikalaujamą grąžos normą, riziką ir alternatyvųs kaštus).

Paprastųjų akcijų atveju, ši „nauda“ dažniausiai yra pinigų srautai, kuriuos akcijų savininkas gaus iš investicijos. Paprasčiausias ir vienas pirmųjų dabartinės vertės modelių, naudojamų akcijų vertinimui, yra Dividendų diskonto modelis (DDM). Pagal šį modelį, vienintelė investicijos į akcijas teikiama nauda ir vienintelis pinigų srautas, kurį gauna akcininkas, yra išmokami dividendai.

DDM principas

DDM esmė – apskaičiuoti akcijos vidinę vertę kaip sumą visų būsimų, tikėtinų dividendų dabartinių verčių. Tai reiškia, kad modelis bando nuspėti visus dividendus, kuriuos akcija išmokės per visą savo gyvavimo laikotarpį (teoriškai – neribotą laiką) ir juos visus diskontuoti atgal į dabartį, naudojant reikalaujamą grąžos normą kaip diskonto normą. Kuo didesnė rizika ar reikalaujama grąža, tuo didesnė diskonto norma ir tuo mažesnė būsimų dividendų dabartinė vertė.

Šis modelis ypač tinka vertinti įmones, kurios stabiliai moka dividendus ir kurių dividendų augimas yra gana nuspėjamas. Tačiau DDM turi ir reikšmingų apribojimų. Jis nėra tinkamas vertinti įmones, kurios nemoka dividendų (pvz., sparčiai augančios įmonės, kurios reinvestuoja visą pelną) arba kurių dividendų politika yra labai nepastovi. Taip pat DDM priklauso nuo tikslių būsimų dividendų prognozių, kurios ilgalaikėje perspektyvoje gali būti labai sudėtingos. Egzistuoja įvairios DDM versijos, pavyzdžiui, pastovaus augimo (Gordono) modelis arba daugiapakopiai modeliai, kurie bando prisitaikyti prie skirtingų dividendų augimo tempų skirtingais laikotarpiais.

Kiti vertinimo modeliai

Svarbu paminėti, kad DDM yra tik viena iš dabartinės vertės modelių rūšių. Kiti, pavyzdžiui, Laisvųjų pinigų srautų modeliai (FCFE – laisvieji pinigų srautai nuosavam kapitalui, FCFF – laisvieji pinigų srautai visai įmonei), diskontuoja ne tik dividendus, bet platesnius pinigų srautus. Kurie lieka įmonei arba jos akcininkams po veiklos išlaidų ir investicijų. Tai suteikia platesnį požiūrį į įmonės generuojamą vertę.

Taigi, Dividendų diskonto modelis yra paprasčiausias dabartinės vertės modelis akcijoms vertinti, tiesiogiai susiejantis akcijos vertę su jos gebėjimu mokėti dividendus. Norint tinkamai naudoti DDM, svarbu gerai suprasti dividendų mechanizmą ir ypatumus.