Turtu pagrįstas vertinimas (Asset-Based Valuation) yra vienas iš vertinimo metodų. Kurio esmė – nustatyti bendrovės nuosavo kapitalo vertę (Equity Value) koreguojant jos balansinę vertę (Book Value). Šiuo metodu bendrovės turto ir įsipareigojimų balansinės vertės yra koreguojamos iki jų rinkos vertės (Market Value) arba tikrosios vertės (Fair Value).

Pagrindinė šio vertinimo metodo idėja remiasi prielaida, kad jei bendrovė būtų likviduojama arba parduodama dalimis. Jos vertė būtų lygi turimo turto rinkos vertei, atėmus visų įsipareigojimų rinkos vertę. Šį vertinimo metodą galima apibendrinti šia formule:

Nuosavo kapitalo rinkos vertė = Turto rinkos vertė − Įsipareigojimų rinkos vertė

Analitikas, taikydamas šį metodą, paprastai pradeda nuo bendrovės balanso, peržiūri kiekvieną turto ir įsipareigojimų straipsnį ir stengiasi įvertinti jo rinkos arba tikrąją vertę, kuri gali skirtis nuo balansinės vertės.

Kam tinka turtu pagrįstas vertinimas?

Turtu pagrįstas vertinimas ypač gerai tinka įmonėms, kurių veikla daugiausia susijusi su materialiuoju turtu, kurio rinkos vertę galima palyginti lengvai nustatyti, ir kurios neturi daug sunkiai įvertinamo nematerialiojo turto ar neapskaityto turto. Šis metodas dažnai naudojamas vertinant:

• Nekilnojamojo turto bendroves: Kurių pagrindinis turtas yra nekilnojamasis turtas.
• Finansų institucijas: Bankus, draudimo bendroves, kurių didžiąją turto dalį sudaro finansinis turtas ir įsipareigojimai.
• Holdingų bendroves: Kurių vertė daugiausia priklauso nuo jų valdomų kitų įmonių ar turto vertės.
• Įmones, kurios turi daug trumpalaikio turto (atsargos, gautinos sumos) ir trumpalaikių įsipareigojimų, kurių rinkos vertė paprastai artima balansinei.
• Įmones, kurios yra ar bus likviduojamos, nes vertinimas tokiu atveju sutampa su turto pardavimo ir skolų padengimo procesu (likvidacinė vertė).

Iššūkiai ir apribojimai

Nepaisant paprastumo idėjos, turtu pagrįstas vertinimas praktikoje susiduria su nemažai iššūkių:

• Balansinė vs. Rinkos (Tikroji) Vertė: Turto ir įsipareigojimų balansinės vertės įmonės balanse dažnai gerokai skiriasi nuo jų tikrosios ar rinkos vertės. Tai lemia apskaitos standartai (pvz., istorinės kainos principas) ir rinkos sąlygų pokyčiai (pvz., pasikeitusios palūkanų normos įtakoja skolos rinkos vertę). Nustatyti tikslią daugelio turto (pvz., specifinės įrangos, pastatų) ar įsipareigojimų (pvz., ilgalaikės skolos rinkos vertės) rinkos vertę gali būti labai sudėtinga ir subjektyvu.
• Nematerialusis Turtas (Intangible Assets): Daugelis šiuolaikinių bendrovių didelę savo vertės dalį kuria per nematerialųjį turtą, tokį kaip prekės ženklas, patentai, technologijos, klientų bazė, darbuotojų žinios, organizacinė kultūra ar sinergijos. Didelė šio turto dalis gali būti neparodyta bendrovės balanse (nebent jis buvo įsigytas per akvizicijas). Turtu pagrįstas vertinimas dažnai nepakankamai atspindi šio turto vertę, ypač to, kuris nėra formaliai apskaitytas.
• Vertės "Grindys": Dėl sunkumų įvertinant nematerialųjį turtą, ypač tą, kuris neįtrauktas į balansą (pvz., reputacija ar potencialios sinergijos), turtu pagrįstas vertinimas įmonėms su reikšmingu nematerialiuoju turtu gali suteikti tik minimalios vertės ("grindų") įvertį, o ne visos veikiančios įmonės vertę, kuri geba generuoti ateities pinigų srautus.
• Sudėtingumas didelėms viešosioms įmonėms: Dėl didelio turto kiekio, įvairovės ir sudėtingų struktūrų, atlikti detalų turto vertinimą didelėms akcinėms bendrovėms yra itin sudėtinga ir reikalauja daug išteklių.
• Hiperinfliacinė aplinka: Esant hiperinfliacijai, turto rinkos vertę gali būti ypač sunku tiksliai ir nuolat nustatyti.

Turtu pagrįsto vertinimo vieta vertinimo procese

Turtu pagrįstas vertinimas dažniau taikomas privačių bendrovių vertinimui. Viešosioms bendrovėms, ypač toms, kurių vertę lemia jų gebėjimas generuoti pinigų srautus iš veikiančio verslo (o ne tiesiog turto vertė). Šis metodas retai naudojamas kaip pagrindinis, tačiau jis gali būti naudingas:

• Kaip papildomas metodas, tikrinant diskontuotų pinigų srautų ar daugiklių modeliais gautus rezultatus.
• Nustatant minimalią vertę (vertės "grindis"), ypač jei bendrovės materialiojo turto vertė yra reikšminga.
• Vertinant specifinių sektorių įmones, kaip minėta (NT, finansų, gamtinių išteklių), kurių vertė glaudžiau susijusi su turimo turto rinkos verte.

Svarbu atsiminti, kad turtu pagrįstas vertinimas labiausiai tinka nustatyti vertę tada, kai bendrovės vertę lemia turimo turto rinkos vertė (pvz., likviduojant ar parduodant turtą), o ne jos gebėjimas generuoti būsimus pinigų srautus iš veikiančio verslo (kas svarbiausia veikiančioms įmonėms su reikšmingu nematerialiuoju turtu – tokiais atvejais tinkamesni pinigų srautais pagrįsti metodai).

Kodėl naudojami keli vertinimo modeliai?

Dėl neapibrėžtumo, susijusio su bet kurio vertinimo modelio prielaidomis ir įvesties duomenimis, analitikai vertindami dažnai naudoja daugiau nei vieną vertinimo modelį ar metodą. Taikant kelis modelius (pvz., vieną ar kelis diskontuotų pinigų srautų modelius, daugiklių metodą ir turtu pagrįstą vertinimą, kai jis tinka), galima:

• Padidinti pasitikėjimą galutiniu vidinės vertės įverčiu, jei skirtingi modeliai pateikia panašius rezultatus.
• Geriau suprasti vertės determinantus iš skirtingų perspektyvų.
• Nustatyti verčių diapazoną, o ne vieną tikslią vertę.

Tinkamiausių modelių pasirinkimas priklauso nuo vertinamos bendrovės specifikos, sektoriaus, turimo turto pobūdžio ir viešai prieinamos informacijos kiekio.