Kai įmonė siekia augti, jai reikia lėšų. Šias lėšas (kapitalą) ji gali pritraukti dviem pagrindiniais būdais: skolindamasi (leisdama skolos vertybinius popierius) arba parduodama dalį nuosavybės (leisdama akcijas). Tačiau kapitalas nėra nemokamas. Kaina, kurią įmonė sumoka už pritrauktas lėšas, vadinama kapitalo kaina. Įmonės tikslas – šią kainą sumažinti iki minimumo.

1. Skolos kaina – aiški ir apibrėžta

Kai įmonė leidžia skolos vertybinius popierius (pvz., obligacijas) ar ima paskolą iš banko, jos patiriamos išlaidos vadinamos skolos kaina. Ją nustatyti gana paprasta, nes tai yra sutartyje aiškiai apibrėžta palūkanų norma, kurią įmonė privalo periodiškai mokėti savo skolintojams (investuotojams).

2. Nuosavo kapitalo kaina – sudėtingesnis vertinimas

Kai įmonė pritraukia kapitalą išleisdama akcijas, jos išlaidos vadinamos nuosavo kapitalo kaina. Skirtingai nei skolos atveju, įmonė nėra teisiškai įsipareigojusi mokėti akcininkams už jų lėšų naudojimą (pavyzdžiui, dividendai nėra privalomi). Dėl šio neapibrėžtumo nuosavo kapitalo kainą įvertinti yra daug sudėtingiau.

Įmonės kaina ir investuotojo grąža: dvi tos pačios monetos pusės

Bet koks investuotojas, suteikdamas lėšų įmonei, tikisi gauti grąžos. Ši grąža vadinama minimalia investuotojo reikalaujama grąžos norma.

• Skolos atveju: Viskas paprasta. Įmonės skolos kaina yra lygi investuotojo (skolintojo) reikalaujamai grąžos normai – abi pusės sutaria dėl tos pačios palūkanų normos.
• Nuosavybės atveju: Situacija sudėtingesnė. Investuotojo reikalaujama grąža priklauso nuo jo lūkesčių dėl būsimų pinigų srautų (dividendų ir akcijų vertės augimo). Kadangi šie lūkesčiai yra subjektyvūs ir neapibrėžti, skirtingų investuotojų reikalaujama grąžos norma gali skirtis.

Dėl to įmonės nuosavo kapitalo kaina yra laikoma apytiksliu visų investuotojų reikalaujamos grąžos vidurkiu.

Kaip rinka subalansuoja kainą ir grąžą?

Nuosavo kapitalo kaina yra mažiausia tikėtina grąža, kurią įmonė turi pasiūlyti, kad pritrauktų investuotojus ir išlaikytų stabilią akcijos kainą. Jei ši grąža rinkoje pasirodo per maža, rinka pati atlieka korekciją.

Pavyzdžiui, jei investuotojai pradeda reikalauti didesnės grąžos, nei įmonė siūlo, jie parduoda jos akcijas. Išaugusi pasiūla sumažina akcijos kainą. Sumažėjus kainai, būsima tikėtina grąža (nuo mažesnės bazės) procentine išraiška padidėja ir galiausiai susilygina su investuotojų reikalaujama grąžos norma.

Kaip vertinama nuosavo kapitalo kaina?

Kadangi nuosavo kapitalo kaina nėra aiškiai apibrėžta, jai įvertinti finansų specialistai naudoja specialius modelius. Du populiariausi yra šie:

• Dividendų diskonto modelis (DDM)
• Kapitalo turto įkainojimo modelis (CAPM)

Kam visa tai naudojama? Vidutinė svertinė kapitalo kaina (WACC)

Skolos kaina ir nuosavo kapitalo kaina yra sudedamosios dalys, reikalingos apskaičiuoti bendrą įmonės kapitalo kainą, vadinamą vidutine svertine kapitalo kaina (WACC).

WACC parodo, kokią mažiausią grąžą įmonė turi uždirbti iš savo ilgalaikių investicijų (projektų), kad patenkintų visus savo kapitalo teikėjus (tiek skolintojus, tiek akcininkus). Šis rodiklis yra esminis kapitalo biudžeto sudarymo procese – priimant sprendimus, į kokius projektus verta investuoti. Paprastai tariant, įmonė turėtų vykdyti tik tuos projektus, kurių tikėtina grąža yra didesnė už jos WACC.