Finansų pasaulyje galioja pamatinė taisyklė: nėra grąžos be rizikos. Kiekviena investicija, nuo banko indėlio iki spekuliacinės akcijos, egzistuoja tam tikrame rizikos ir potencialaus atlygio spektre. Investuotojo pasirinkimas lemia ne tik galimą pelną, bet ir prisiimamų įsipareigojimų bei galimų nuostolių lygį. Vertybinių popierių tipas apibrėžia investuotojo vietą įmonės kreditorių ir savininkų hierarchijoje, o tai tiesiogiai veikia jo investicijos saugumą ir pelno potencialą. Toliau aptarsime tris pagrindines vertybinių popierių klases, pradedant nuo saugiausios.

1. Skolos vertybiniai popieriai (pvz., obligacijos) – saugumo pamatas

Skolos vertybiniai popieriai, kurių populiariausias pavyzdys yra obligacijos, laikomi mažiausiai rizikinga investicijų klase. Jų turėtojas nėra įmonės savininkas, o jos skolintojas (kreditorius). Šis statusas suteikia teisinį pranašumą: įmonė yra sutartimi įsipareigojusi mokėti periodines palūkanas ir, pasibaigus terminui, grąžinti visą pasiskolintą sumą.

• Rizika: Rizika yra palyginti maža. Įmonės bankroto atveju obligacijų turėtojai yra vieni pirmųjų eilėje atgauti savo lėšas – jie gauna išmokas anksčiau nei bet kokie akcininkai. Pagrindinė rizika yra įmonės nemokumas, kuomet ji nepajėgia vykdyti savo įsipareigojimų.
• Grąža: Dėl mažesnės rizikos ir grąža yra ribota. Ji susideda iš fiksuotų, iš anksto žinomų palūkanų mokėjimų. Obligacijų turėtojai negauna naudos iš staiga išaugusio įmonės pelningumo – jų grąža yra apibrėžta sutartimi ir nekinta.

2. Privilegijuotosios akcijos – hibridinis variantas

Privilegijuotosios akcijos užima tarpinę poziciją tarp obligacijų ir paprastųjų akcijų. Jų turėtojai jau laikomi bendrasavininkiais, tačiau turinčiais specifinių teisių ir apribojimų.

• Rizika: Šios akcijos yra rizikingesnės už obligacijas. Bankroto atveju jų turėtojai atgauna pinigus tik po to, kai atsiskaitoma su visais skolintojais (įskaitant obligacijų savininkus), bet anksčiau už paprastųjų akcijų savininkus.
• Grąža: Grąža dažniausiai yra fiksuoto dydžio dividendai, panašiai kaip obligacijų palūkanos. Šie dividendai paprastai būna didesni nei obligacijų palūkanos, taip kompensuojant už didesnę riziką. Tačiau, kaip ir obligacijų atveju, pelno potencialas yra ribotas – privilegijuotieji akcininkai dažniausiai nedalyvauja pelno dalybose, viršijančiose nustatytą dividendų normą.

3. Paprastosios akcijos – augimo potencialas

Paprastosios akcijos yra tikrosios nuosavybės vertybiniai popieriai, o jų turėtojai – tikrieji įmonės savininkai. Būtent jie prisiima didžiausią riziką tikėdamiesi didžiausios grąžos.

• Rizika: Rizika yra didžiausia. Paprastųjų akcijų savininkai turi „liekamąją teisę“ į įmonės turtą. Tai reiškia, kad bankroto atveju jie atgauna savo investicijas (arba jų dalį) tik tada, kai yra visiškai atsiskaityta su visais kreditoriais ir privilegijuotųjų akcijų savininkais. Labai dažnai tokiais atvejais jiems nelieka nieko.
• Grąža: Už prisiimtą didžiausią riziką atlyginama didžiausiu grąžos potencialu. Jų pelnas gali atkeliauti iš dviejų šaltinių: dividendų, kurių dydis priklauso nuo įmonės pelningumo ir gali augti, bei, svarbiausia, iš kapitalo prieaugio – akcijos vertės padidėjimo rinkoje. Šis prieaugis teoriškai yra neribotas ir gali daug kartų viršyti pradinę investiciją.

Apibendrinant, investuotojo pasirinkimas tarp šių vertybinių popierių priklauso nuo jo asmeninių finansinių tikslų, investavimo trukmės ir, svarbiausia, tolerancijos rizikai. Ieškantys stabilaus pajamų šaltinio ir saugumo rinksis obligacijas, o siekiantys maksimalaus ilgalaikio pelno ir nebijantys trumpalaikių svyravimų – paprastąsias akcijas.