Daugelis investuotojų puikiai žino akcijų indeksus, tokius kaip S&P 500 ar NASDAQ 100, kurie yra aiškūs ir lengvai sekami rinkos barometrai. Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad fiksuotų pajamų indeksai, dažnai vadinami obligacijų indeksais, veikia panašiu principu. Tačiau po šia tariamo paprastumo kauke slypi techninis ir logistinis labirintas. Sudaryti, valdyti ir, svarbiausia, atkartoti obligacijų indeksą yra nepalyginamai sudėtingiau nei akcijų rinkoje, o tai lemia pačios skolos vertybinių popierių rinkos prigimtis.

Egzistuoja trys pagrindiniai iššūkiai, paverčiantys fiksuotų pajamų indeksų valdymą tikru galvosūkiu.

Begalinė ir nuolat kintanti vertybinių popierių visata

Pirmasis iššūkis – milžiniškas obligacijų skaičius ir įvairovė. Viena didelė korporacija, pavyzdžiui, „Apple“, gali turėti vieną ar dvi akcijų klases, tačiau tuo pačiu metu ji gali būti išleidusi dešimtis skirtingų obligacijų emisijų su skirtingais išpirkimo terminais (2, 5, 10, 30 metų), palūkanų normomis ir sąlygomis. Padauginkite tai iš tūkstančių įmonių ir vyriausybių visame pasaulyje, ir suprasite, kad potencialių indekso sudedamųjų dalių skaičius siekia šimtus tūkstančių ar net milijonus.

Be to, ši visata nuolat kinta. Skirtingai nuo akcijų, kurios gali egzistuoti neribotą laiką, obligacijos turi „galiojimo terminą“ – jos išleidžiamos ir vėliau yra išperkamos (miršta). Tai reiškia, kad indekso sudarytojai turi nuolat stebėti naujas emisijas ir šalinti iš indekso išpirktas obligacijas. Šis nuolatinis atnaujinimo procesas reikalauja milžiniškų administracinių išteklių.

Kainų nustatymo problema: nebiržinės prekybos rinka

Antrasis iššūkis – patikimų kainų duomenų trūkumas. Dauguma akcijų yra aktyviai perkamos ir parduodamos centralizuotose biržose, kur kainos matomos realiu laiku. Tuo tarpu didžioji dalis obligacijų prekybos vyksta nebiržinėje rinkoje (angl. Over-the-Counter, OTC), tiesiogiai tarp didelių institucijų, tokių kaip bankai ir fondai. Dėl to nėra vieno centralizuoto kainų šaltinio. Indeksų sudarytojai dažnai priversti remtis sudėtingais vertinimo modeliais (angl. matrix pricing), kurie bando nustatyti obligacijos kainą pagal panašių, neseniai prekiautų vertybinių popierių kainas. Tai į procesą įneša vertinimo ir potencialaus netikslumo elementą.

Likvidumo dykuma ir praktinės pasekmės

Trečiasis, ir bene svarbiausias, iššūkis yra mažas likvidumas. Daugelį obligacijų, ypač po jų pirminio platinimo, nuperka dideli instituciniai investuotojai (pvz., pensijų fondai), kurie ketina jas laikyti iki išpirkimo datos. Dėl to daugeliu obligacijų, įtrauktų į platų indeksą, realiai neprekiaujama ištisus mėnesius ar net metus.

Tai sukuria didžiulę problemą fondų valdytojams, bandantiems atkartoti indeksą. Fiziškai neįmanoma nupirkti visų, pavyzdžiui, 10 000 skirtingų obligacijų, sudarančių platų rinkos indeksą. Vietoj to, valdytojai naudoja mėginių ėmimo (angl. sampling) strategiją. Jie nuperka mažesnį, bet reprezentatyvų obligacijų portfelį, kuris savo pagrindinėmis savybėmis (vidutiniu terminu, kredito kokybe, sektorių pasiskirstymu) imituoja visą indeksą. Dėl šios strategijos atsiranda sekimo paklaida (angl. tracking error) – fondo rezultatai niekada idealiai neatitinka indekso rezultatų.

Taigi, nors fiksuotų pajamų indeksai yra nepakeičiamas įrankis rinkos pulsui matuoti, investuotojai turėtų suprasti, kad už paprasto obligacijų ETF fondo pavadinimo slypi sudėtingas finansinės inžinerijos pasaulis, sukurtas įveikti šiuos fundamentalius iššūkius.