Fiksuotų pajamų vertybiniai popieriai – tai plati investicijų kategorija, apimanti vyriausybių, jų agentūrų ir įmonių išleistas obligacijas bei kitus skolos vertybinius popierius. Kiekvienas leidėjas siūlo įvairių rūšių popierius, kurie skiriasi savo savybėmis, pavyzdžiui, terminais, palūkanų normomis ir rizika. Dėl šios įvairovės fiksuotų pajamų vertybinių popierių rinka yra gerokai didesnė ir sudėtingesnė nei akcijų rinka.

Indeksų sudarymo iššūkiai

Siekiant tiksliai atspindėti tam tikrą fiksuotų pajamų rinkos dalį, į indeksus tenka įtraukti tūkstančius skirtingų vertybinių popierių. Šie indeksai nuolat kinta: vieni vertybiniai popieriai išperkami (pasiekia brandą), o jų vietą užima naujos emisijos, kurias leidėjai naudoja savo finansiniams poreikiams tenkinti.

Kitą iššūkį kelia pati prekybos struktūra. Fiksuotų pajamų rinka yra dominuojama tarpininkų (angl. dealers). Tai reiškia, kad finansų institucijos yra atsakingos už konkrečių vertybinių popierių likvidumo palaikymą – jos nuolat perka ir parduoda šiuos popierius iš savo turimų atsargų. Problema ta, kad daugeliu vertybinių popierių prekiaujama retai, todėl jie yra santykinai nelikvidūs. Dėl to indeksų sudarytojai, norėdami nustatyti tikslią vertybinių popierių kainą, privalo arba remtis tarpininkų pateikiamais duomenimis, arba apskaičiuoti kainą pagal panašių, aktyviau prekiaujamų vertybinių popierių duomenis.

Poveikis investuotojams

Dėl šių ypatumų gali susidaryti situacija, kai skirtingi indeksai, skirti atspindėti tą pačią rinką, apima nevienodą obligacijų skaičių. Investuotojams tai sukelia papildomų sunkumų. Palyginti su akcijų indeksais, atkartoti fiksuotų pajamų indeksų struktūrą ir pasiekti panašių rezultatų yra gerokai sudėtingiau ir brangiau dėl didžiulio vertybinių popierių skaičiaus ir dalies jų likvidumo trūkumo.